- Kas ji? - vos Zayn uždarius mano kambario duris, pažvelgiau į jį.

- Nesvarbu. - atsiduso vaikinas.

- Kaip tai nesvarbu? - Mano susierzinimas vis kilo. - Ji sakė, kad ji buvusi tavo mergina.

- Tai ne tavo sušiktas reikalas! - surėkė Zayn ir aš iššigandusi žengiau žingsnį atatūpsta.

Vaikino rudos šokoladinės akys buvo patamsėjusios ir nuo kambaryje esančios prieblandos, jo akys atrodė juodos. Zayn veidas buvo šaltas, žandikaulis stipriai suspaustas, tai pat ir rankos.

- Kodėl tu nenori man to pasakoti? - susiraukusi paklausiau.

Staiga Zayn dideliais žingsniais prisiartino prie manęs ir su jėga, grubiai prispaudė prie mano kambario sienos.

- Jeigu pasakiau, kad tai ne tavo sušiktai reikalas, tai reiškia, kad ne tavo! - surėkė vaikinas man į veidą.

- Aš... - jau žiojausi prabilti, bet mane pertraukė skausmas mano kairiajame skruoste

Mano veidas automatiškai pasisuko į kitą pusę ir jaučiau akyse tenkinantis ašaras. Akys išsiplėtė iš baimės vos prisiminus pirmąjį kartą, kai Zayn man trenkė.

- Po galais, ar tu išprotėjai! - užtrenkdamas kambario duris surėkė Zayn.

- Išeik. - suklykiau ir pagriebusi nuo grindų pagalvę, mečiau į jį, bet jis spėjo pasilenkti, kol ji nepataikė jam į galvą kaip aną kartą.

Susinervinęs Zayn prisiartino prie manęs ir pastatęs ant kojų, prispaudė prie kambario sienos.

- Klausyk, lėlyte, niekas į mane daiktų nemėto ir nekelia balso. - sušnypštė man į veidą.

- Man nusispjaut į tai. - atkirtau nuo ašarų užkimusiu balsu.

- Manau pats laikas tave pamokyti pagarbos man. - įsiutęs išarė princas Zayn ir man nespėjus sureaguoti, jis iškėlė savo ranką ir skėlė skaudų antausį, o tada paleido mane.

Aš sukniubau prie Zayn kojų užsiėmusi už paraudusio skruosto.

- Kitą kartą klausyk kas tau liepiama ir sakoma, lėlyte arba skaudžiai nukentėsi. Jeigu manai, kad tau dabar skaudėjo tai klysti. Čia menkniekis ką aš tau galiu padaryti už tavo neapgalvotus veiksmus. Žinosi, kad su manimi nevalia elgtis lyg su paprastu žmogumi. Privalai rodyti pagarbą man. - pritūpęs priešais mane, Zayn suėmė už žandikaulio ir nesmarkiai jį suspaudė. - Įsikalk tai į savo galvą, lėlyte.

Tada pasilenkė prie manęs ir grubiai pabučiavo.

Aš bandžiau savo smulkiomis rankomis nustumti princą nuo savęs , bet nustojau priešintis, kai jis įkando man į lūpą ir stipriau suspaudė žandikaulį.

- Ir dar kai kas, - atsitraukęs nuo mano lūpų sušnabždėjo. - Jeigu aš tave bučiuoju, visada turi atsakyti į mano bučinį.

Paleidęs mano veidą, Zayn atsistojo ir apsisukęs ant bato kulno, išėjo iš kambario palikdamas mane sutrikusią.

Sumirksėjusi kelis kartus, leidau ašaroms tekėti mano skruostais. Kai maniau, kad Zayn pasikeitė, pasirodo klydau.

Ir ką aš sau maniau, bandydama pakeisti jį?
Zayn juk pats sakė, kad nesą manęs vertas, kad esu verta geresnio.

Juk monstrai nesikeičia ar ne?

Aš tikėjausi, kad po šios ramios ir linksmos savaitės, kurią praleidau su Zayn, jis pagaliau susipras, kad keldamas priešais mane ranką, skaudina mane ir daužo mano ir taip sudužusią širdį.

Pakėlusi savo ašarų pilnas akis į vaikiną, esama mano vyrą, jaučiau kaip mano baimė jam, kurią jutau priešais savaitę sugrįžo.

- Maniau tu pasikeitei. - sušnabždėjau žvelgdama į rudas Zayn akis.

Staiga juodaplaukio veidas persikreipė iš pikto į išsigandusį ir jis mane paleidęs, žengė kelis žingsnius atatūpstas.

- Merlina, aš... - jau žiojosi prabilti Zayn, bet aš papurčiau savo galvą.

- Gali nesiteisinti Zayn. - tyliai ištariau bandydama sulaikyti garsų kūkčiojimą norintį išsiveržti iš savo lūpų. - Tiesiog noriu, kad paliktum mane vieną.

Zayn akyse akimirką pasirodė skausmas, bet jis tuoj pat dingo kaip ir visas susirūpinimas manimi.

- Tiesiog nesirodyk akyse. - suurzgė Zayn. - Tai tavo pačios kaltė. Juk žinojai iš pradžių kas tau nutiks, jeigu nepaklusi man.

Išsigandusi žvelgiau į vaikiną ir nenorėjau patikėti, kad jam taip greitai į viską tapo nusispjaut.

- Tu visą tą laiką apsimetinėjai? - su gumulu gerklėje paklausiau.

- Nejaugi tu manei, kad man rūpi? - nusikvatojo pašaipiu juoku Zayn.

- Tu žaidei su manimi. - supratusi viską, pajaučiau pirmą kartą tokią neapykantą jam. - Kodėl tu tai elgiesi su manimi? Ką aš tau padariau?

- Man patinka matyti tave kenčiančią nuo mano rankos. Linksma stebėti, kaip po mažu tavo širdis plyštą, nes žinau, kad tu mane myli.

- Ką? - per ašaras dirbtinai nusijuokiau. - Myliu tave?

- Žinau, kad pavydi manęs Dahliai. - pavartė akis Zayn.

- Neturiu preteksto jai pavydėti.- atsakiau.

- Nepasimetinėk, Merlina. - nusijuokė Zayn eidamas kambario durų link. - Žinau, kad patinku tau.

Ir su tais žodžiais vaikinas paliko mano kambarį.

Kelias akimirkas tarsi sustingusi stovėjau atsirėmusi į sieną, bet tada sunkiais žingsniai priėjau prie lovos ir atsiguliau į ją. Jaučiau tas pačias sūrias ašaras savo akyse ir negalėdama laikyti kūkčiojimo savyje, jis garsiai paliko mano lūpas.

Apsikabinusi pagalvę, paslėpiau joje savo veidą ir leidau ašaroms laisvai, nieko nevaržomos tekėti mano skruostais. Pirmą kartą jaučiu tokį didžiulį pikti ir tuo pačiu metu skausmą savo širdyje. Pykstu ant savęs, kad leidausi taip lengvai apkvailinama Zayn mielų žodžių ir jam neįprastų veiksmų. Juk turėjau susiprasti, kad žmonės taip greitai negali pasikeisti.

Man yra skaudu, kad Zayn šitaip elgiasi su manimi. Aš jau beveik buvau patikėjusi, kad jis nėra blogas, bet šiandien pasirodžiusi Dahlia ir Jawad viską sugadino.