- Prieš trylika metų padariau didžiausią klaidą savo gyvenime, už kurią tu man niekada neatleisi, Edesa. - laikiau vėsią mamos ranką savo delne ir stengiausi sulaikyti sūrias ašaras besiveržiančias man iš akių.

- Mama, tu būtinai pasveiksi. - šniurkštelėjau nosimi. - Viskas bus gerai.
Kaip senais laikais galėsime džiaugtis šilta vasaros saule, sode genėti rožes ir būti laimingos. Tau nereikia už nieką atsiprašinėti, o man - atleisti.

- Ne, mieloji, niekada nebus taip, kaip ankščiau. - iš mamos lūpų išėjo tylus šnabždesys. - Man gyventi liko vos keletą minučių. Per jas noriu tau atskleisti savo didžiausią nuodėmę, kurią padariau savanaudiškumo vedina. - mamos lūpas paliko garsus kosulys, o visas kūnas ėmė nevalingai virpėti.

- Mama, nekalbėk šitaip. Tau reikia daug poilsio ir viskas susitvarkys.
Miestelio daktaras sakė, kad to tau tik ir tereikia. Tu per daug save spaudei ir paprasčiausiai pervargai ir susirgai. Tad nekalbėk apie tokius baisius dalykus. - stengiausi, kad mano žodžiai nuskambėtų tvirtai ir aiškiai. - Aš einu išvirsiu tau arbatos ir išgėrusi jos, tu pasijusi daug geriau.

- Ne, Edesa. - mama silpnai suspaudė mano ranką, kai bandžiau pakilti nuo lovos. Jos pavargusios, žalios it pavasary žydinčio ežero akys susmigo į mano tokias pat akis. - Tu turi išklausyti mane, kol nenusileido saulė. Nes tada ateis JIS ir amžiams pasiims tave su savimi, o aš grįšiu atgal į žemę, iš kurios mes visi gimėme.

- Mama, tu mane gąsdini. Apie ką čia kalbi? Kas tas JIS, kuris mane pasiims?

- Tau nereikia nieko bijoti, mano mieloji Aja. - dar vienas kosulys sudrumstė kambario tylą. - Tik tikėjausi, kad turėsiu daugiau laiko... Daugiau laiko tau viską paaiškinti ir atsisveikinti.

Ne. Ne. NE!

Ėmiau purtyti savo galvą leisdama sūrioms ašaroms ristis mano skruostais žemyn ir lašėti nuo smakro ant mamos megztos antklodės. Priglaudžiau mūsų susikibusias rankas sau prie skruosto ir netikėjau tuo ką sako mama.

Ji pasveiks. Turi pasveikti.
Daktaras sakė, kad tai tik nuovargis ir lengvas peršalimas, kuris po poros dienų turi praeiti. Tam prireiks daug poilsio bei karštos žolelių arbatos.

Mama negali mirti. Ji tikriausiai taip kalba iš nuovargio.

- Edesa. Išklausyk mane. - tylus mamos balsas pasiekė mano ausis. - Mano laikas eina į pabaigą. Tuoj saulėlydis, o man reikia tiek daug tau pasakyti, paaiškinti...

Sunkiai nurijusi burnoje susikaupusias seiles, pažvelgiau į lovoje gulinčią savo mamą ir tik sugebėjau linktelėti.

- Šiame pasaulyje gyvename ne tik mes - žmonės. Yra ir kitokių būtybių, kurios dažniausiai slapstosi, nenorėdamos būti pastebėtos. Miškai, upės, ežerai, kalnai - tai jų namai. Paprasti žmonės jų nemato, nebent atlieką ritualą ir vieną iš jų išsikviečia. Bet reikia būti labai atsargiam, jei nenori, kad pas tave apsilankytu blogis.

- Aš nesuprantu, kaip tai susiję su tavo tariamai padaryta nuodėmę?

- Kai tau buvo septyneri metai, tu susirgai plaučių uždegimu ir galėjai mirti jau kitą rytą. Aš... Aš nenorėjau likti šiame pasaulyje viena ir prarasti tave. Tu esi ir visada būsi mano didžiausias turtas. - mamos skruostu nusirito vieniša ašara. - Buvau girdėjusi iš miestelio moterų šiuos pasakojimus apie magiškas būtybes, kurios už tam tikrą užmokestį gali padėti. Tad atlikau iškvietimo ritualą ir... Ir išsikviečiau JĮ.
Niekada gyvenime nepamiršiu, kaip tas padaras atrodė ir koks šaltis sklido nuo jo. Baimė buvo sukausčiusi mane, bet tavo verksmas paskatino mane veikti.

- Mama... Ką tu padarei? - mano balsas virptelėjo. Bijojau išgirsti atsakymą.

- Už... už tai, kad tu pasveiktum, buvau pasiryžusi imtis net ir blogiausių veiksmų, nes tu mano dukra, Edesa. Mano kūnas ir kraujas.
JIS pažadėjo, kad tu pasveiksi, jei sudarysiu su juo sutartį. - žalios mamos akys užsimerkė, tarsi ji nebegalėtu daugiau žiūrėti į mane. - Po trylikos metų, sausio trylikta dieną, laikrodžiui mušant septynioliktąją valandą, nusileis saulė ir JIS ateis pasiimti tavęs su savimi. O mano gyvybė užgęs, nes man bus laikas grįžti į motinos glėby. Tu tapsi JO nuotaka ir amžiams liksi įkalinta požemiuose.
Tokia buvo mudviejų sutartis.

Keletą akimirkų sėdėjau sustingus ant lovos, o mano smegenys atsisakė veikti. Šaltis nuvilnijo visu mano kūnu, o akyse apsiblausė. Širdį kaustė baimė ir neviltis. Neapykanta ir skausmas.

- Bet... bet juk galima kažką padaryti ar ne? - paklausiau silpnu balsu. - Juk... juk visada sutartys turi spragų, taisyklių, kurias galima apeiti...

- Atleisk man, Edesa. Atleisk.

Su šiais mamos žodžiais per kambarį nugriaudėjo laikrodžio dūžiai. Pasukusi galvą, krūptelėjau.
Laikrodis rodė lygiai septynioliktąją valanda.

- Edesa, aš visada tave mylėsiu. - mama lėtai ištraukė savo ranką iš manosios, ir vėsiu delnu prigludo prie mano šlapio, nuo pralietų ašarų, skruosto. - Nenusipelniau tavo atleidimo.

Staiga mamos kūnas ėmė virsti dulkėmis.

- Mama! - sušukau per ašaras. - Ne!

Mamos žaliose akyse paskutinį kartą suspindo ašaros ir visas jos kūnas virto dulkėmis.

- Ne... ne... ne! Mama, grįžk! Tu negali palikti manęs vienos! - veidu įsikniaubiau į mamos siuvinėta antklodę ir garsiai pravirkau. - Pasiimk mane su savimi! Prašau, mama! Prašau... Nepalik manęs...

Ašaroms vis nesiliaujant riedėti mano skruostais, atsiguliau ant lovos ir susiriečiau į kamuoliuką. Nepaisydama nieko, toliau garsiai kukčiojau į antklodę.

Atsisakau tikėti, kad tai tiesa. Mano mama negalėjo taip paprastai mirti. Ne.
Tai tikrų tikriausias sapnas. Ne sapnas, o košmaras, iš kurio greitu metu pabusiu ir mane pasitiks tokia pat skaidri, kaip ryto saulė mamos šypsena ir žalios, raminančios akys. Ji švelniai apkabins mane ir kaip visada nuramins, pasakydama, kad visada bus šalia manęs.

Tai negali būti tikrovė. Man reikia nusiraminti ir atsipalaiduoti. Ir šis baisus košmaras galiausiai baigsis.

Taip. Tą man ir reikia padaryti.

Ėmiau kvėpuoti giliai ir ritmingai, o ašaras stengiausi užgniaužti savyje.

Nežinau kiek praėjo laiko, bet, nors ir nustojau verkti, jaučiau savyje tą keistą jausmą, kad viskas buvo tikra. Kad tai ne košmaras, o baisi tikrovė.

Staiga išgirdau sunkius žingsnius koridoriuje. Jie vis garsėjo ir garsėjo. Kol sustojo prie uždarytų mano mamos kambario durų.

Lėtai pakilau nuo lovos ir delnu nusivaliau savo šlapius skruostus. Mano kūną sukaustė baimė, o stingdantis šaltis ėmė skverbtis į mane.
Visa virpėjau, o akių neatitraukiau nuo kambario durų.

Mano mintis apgaubė nežinia.
Nežinojau kas stovi už anapus durų.

Nejaugi tai JIS?
Ta paslaptinga būtybė, su kuria mano mama sudarė tą baisią sutartį, kurią mama vadino savo nuodėmę. Už kurią ji nesitikėjo mano atleidimo.

Nejaugi tai ta būtybė, kurio nuotaka aš turėsiu tapti ir liksiu įkalinta su JUO požemiuose?

Tas laikas, kurį praleidau nežinioje galiausiai baigėsi. Lėtai pasisuko kambario durų rankeną ir jos atsivėrė.

Prieš mane nieko nebuvo. Tik aklina, tiršta tamsa.

Virpančiomis kojomis žengiau žingsnį į priekį. Po akimirkos dar vieną ir sustojau.

Staiga iš tamsos išniro būtybė, kuri privertė mane garsiai suklykti.