Zayn P.O.V.

- Zayn!?,- pašaukė mane mama.

- Ugh... Ko!?

- Nueik pas Karoliną ir paprašyk cukraus!

- Ko dar sugalvosi...?

- Ką sakei!?

- Einu! Einu...,- atsikėliau nuo lovos ir apsiremgęs įprastus drabužius nulipau žemyn.

Pasiėmiau bananą ir jį suvalgęs patraukiau link Crystal namų. Kažin ką ji veikia? Hm... Perėjau gatvę ir priėjęs prie jos namų durų pabeldžiau į jas. Kai pasibeldžiau jos patčios atsidarė. Oookaaayyy... Jos nerakina duirų? Hm... Nedrąsiai žengiau vidun. Viskas kaip ir normalu...

- Ponia Karolina!? Karolina!?,- Šakiau, bet jokio atsako.

Keista... Nuėjau iki virtuvės ir iškart pamačiau raštelį Crystal. Tai gal Crystal namie? Tikriausiai neatsiliepia, nes nori, kad išeičiau...

- Crystal!? Aš žinau, kad tu namie! Man reikia tik cukraus mano mamai!,- rėkiau lipdamas laiptais viršun,- Crystal!?,- Įėjau į jos kambarį.

Jos čia nėra... Apžiūrėjau visą jos kambarį. Jai reiktų pakeisti lubų spalvą... Gal mėlyna... Arba juoda... Bent aš taip padaryčiau... Apžiūrinėjau jos daigtus. Pamačiau kompiuterį. Apsižvalgiau ir prisėlinęs prie kompiuterio pažiūrėjau kas ten. Vos nekritau be žado. Mano burna atvipo. Ten buvo visokie šlykštūs komentarai apie ją. Tikiuosi ji nesugalvojo pasidaryti ko nors sau...

- Crystal!!!??? Crystal!!??,- rėkiau isteriškai ieškodamas jos.

Norėjau eiti iš kambario ir ieškoti jos kai man už akių užsikabino kraujas. Kraujas!? Jis tekėjo iš vonios kambario. Aš kuo greičiau ten nuskubėjau. Aš vos infarkto negavau kai pamačiau gulintį ir sužalota Crystal kūną. Ką ji padarė!? Mano širdies dūžių padaugėjo trigubai. Atrodė, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės.

- Crystal...?,- teišlemenau.

Greit puoliau prie jos ir bandžiau apčiuopti pulsą, bet niekaip neįstengiau. Pasilenkiau prie jos ir bandžiau klausiausi jos kvėpavimo, bet ji nekviepuoja. Ji nekviepuoja! Greit ją pasiėmiau į savo glėbį ir nuskubėjau laiptais žemyn prie savo mašinos. Greit ją paguldžiau į galą ir nubėgau pasiimti raktelių. Mamos veidas persikreipė tą pačią sekundę kai pamatė mano kruvinas rankas. Ji kažką norėjo sakyti, bet jai nespėjus aš išlėkiai pro duris. Sėdau į mašiną ir visu greičiu nuskuodžiau į ligoninę. Net nepastačiau mašinos tiesiog palikau ją prie įėjimo. Griebiau be jokių gyvybės ženklų suglebusį Crystal kūną ir bėgte įbėgau į ligoninę. Seselės jos jau laukė. Paguldžiau ją į tą tipo lovą ir jie ją pradėjo vešti link operacinės. Tik man pasiekus tokias duris mane sustabdė viena iš seselių.

- Atleiskite, bet toliau jūs negalite eiti,- ir išėjo, o aš likau pasimetęs.

Man į galvą lindo tiek daug minčių. Mane apėmė panika. Sėdėjau laukiamajame ir laukiau daktaro žinių. Prašau neleisk jai numirti. Dieve neatimk jos iš manęs. Prašau... Mano skruostais pradėjo riedėti viena kita ašarą kurias aš iškart nusivaliau. Staiga prie manęs priėjo seselė. Aš iškart atsistojau.

- Mes radome tai jos delne,- ištiesė suglamžytą popierėlį.

Aš greit jį paėmiau.

- Ji tikrai nenorėjo jo paleisti. Mes neskaitėme, bet jei jums rūpi...

- Taip aš perskaitysiu,- pertraukiau.

Seselė išėjo, o aš likau stovėti su lapeliu rankose. Iš po lėto jį atlankščiau ir pradėjau skaityti. Skaičiau garsiai, bet pašnibždom.

- "... Ir visada būsiu jūsų širdyse iki kol nuspręsite mane paleisti... Myliu jus abu :* Atleisk... Tavo Crystal.",- mano burna atvipo.

Ji norėjo nusižudyti ir vėl... Mano akys pradėjo drėkti. Siaubas... Ką aš padariau... Atsisėdau ant kedės ir susikišau lapelį į kišenę. Staiga mano telefonas pradėjo skambėti. Mama.

- Alio?

- Zayn!? Ar tu sveikas!? Kur tu!? Kodėl tu kruvinas!? Kur išvažiavai!? Kas atsitiko!?,- klykė mama į ragelį.

- Mama. Aš sveikas. Tai Crystal... Gal gali paskambinti jos mamai. Ji ligoninėje. Arčiausiai namų.

- Aha. Gerai,- padėjo ragelį.

Laukiau kokias penkias valandas. Mano akys merkėsi pačios, bet tada priėjo daktaras.

- Zayn Malik? Jūs atvėžėt Crystal Adams?

- Taip. Ar jai viskas gerai? Kaip ji? Ji gyva?,- greit pašokau iš vietos ir užverčiau daktarą klausimais.

- Am... Ji... Na... Jos būklė nestabili... Jos gyvybė kabo ant plauko. Deja mes padarėme viską ką tik galėjome. Jei ji pati nekovos už savo gyvybę ji... Na jūs suprantat... Dabar ji komoje. Nežinome kada ji pabus ar visai pabus... Labai apgailėstauju... Bet jūs ją atvežėte pačiu laiku. Dar minutė ir tikrai būtume jos netekę. O dabar atleiskit. Man reikia būti kitur.

O dieve... Ji mirs. Ji mirs... Ne, ne, ne... Tik ne ji. Ji negali mirti... Ašaros riedėjo nesustodamos. Tik ne ji. Prašau. Ne! Kodėl ji? Tai aš dėl to kalatas. Jei ne aš to nebūtų nutikę. OMG. Aš dėl to kaltas... Aš... Ir tik aš...

Staiga pajutau ranką ant savo peties. Tai buvo Crystal mama. Ji stipriai mane apsikabino ir verkė. Aš turiu būti stiprus dėl Crystal ir jos mamos. Aš nieko nesakiau tik raminau Karoliną.

Crystal P.O.V.

Ėjau į šviesą. Kaip noriu pamatyti savo tėtį. Staiga sustingau. Priekyje buvo mano tėtis jis šypsojosi ir ištiesė rankas, kad atbėkčiau pas jį. Taip ir padariau. Verkdama bėgau pas tėtį ir tada šokau į jo glėbį. Jis mane kuo stipriau suspaudė savo glėbį.

- O! Kaip tu išaugai,- jis nusijuokė.

- Taip... O tu nepasikeitei,- nusijuokiau,- Pagaliau būsime kartu.

- Deja...

- Kas? Kodėl? Aš miriau. Viskas. Skausmas baigėsi. Aš su tavimi,- nesupratau.

- Ne, mieloji. Dar nesibaigė. Kaip ir tavo gyvenimas...,- jis parodo į merginą prijungtą prie aparatų.

Bet tai aš. Aš žengiau žinksnį prie savo kūno. Paliečiau save. Aš nesuprantu... Tai gi aš miriau! Aš dangui.

- Ne, tu nedangui ir tu nemirusi kolkas,- atsako tėtis lyg skaitydamas mano mintis.

- Tai kur aš?

- Tu viena koja ten o kita čia. Kitaip pasakius tu ten, o tavo siela čia.

- Aišku...

- Tunįvarei labai daug streso šiam vaikinui,- jis mostelėjo man už nugaros.

Ten buvo mano suglebęs kūnas ir Zayn kuris nešė mane į mašiną. Jo veidas toks peraigandęs. Jis nubėgo pasiimti raktelių ir įsėdęs į mašiną visu greičiu nulėkė ligoninės link. Vienoje sankryžoje jo vos nenudaužė kita mašina, bet jis važiavo toliau. Jis nežiūrėjo į šviesoforo spalvas, jis tiesiog važiavo. Ką jis daro...?

- Jis beprotis. Man nebeskauda. Jis viską gadina!

- Gal skausmas pasibaigė tau, bet tu sukėlei jį kitiems,- jis mostelėjo į man už nugaros buvusiam laukiamajam.

Ten ir nuėjau. Pamačiau Zayn skaitantį mano parašytą raštelį. Ne! Jis skirtas mano mamai! Ką jis daro!? Aš supykau. Bet jis atrodo sutrikęs... Pasimetęs ir liūdnas...? Priėjau prie jo. Jis pradėjo verkti ir kaltinti save už tai kas man nutiko. Tada jo dėmesį atitraukė mano mama. Jis ją stipriai apkabino ir leido jai verkti jo glėbyje. Mano akyse susikaupė ašaros. Oh... Mama... Siekiau Zayn.

- Zayn!,- bandžiau jį paliesti bet perskrodžiau kiaurai jį ir vėl atsidūriau baltoje erdvėje.

- Jis tavęs nemato. Tu tik siela. Dabar matai... Tu jiems rūpi... Todėl siunčiu tave atgal užbaigti ko pradėjai.

- Bet...

- Ššš,- jis apsikabino mane ir kai paleidžia aš nuskrieju tolyn nuo jo

- Tėti!,- šaukiau, bet tada tamsa užvaldė.

Zayn P.O.V.

Sedėjau kolidoriuje prie Crystal palatos nuleidęs galvą kai staiga daktaras ir visos seselės pašėlo ir bėgte nubėgo į Crystal palatą. Aš pašokau ir stengiausi paklausti kas negerai?

- Kas čia daros!?

- Kažkas negerai! Jos pulsas sutojo ir ji pradėjo kratytis. Daugiau negaliu jums pasakyti,- ir pabėgo.

Crystal mama pradėjo isteriškai verkti. Aš ją apkabinau, raminau ir neleidau žiūrėti. Kodėl tai taip sunku? Oh... Crystal... Kodėl taip padarei...? Man reikia tavęs. Prašau. Pasilik. Mes stovėjom ir laukėm daktaro žinių. Laukėm apie pusvalandį ir daktaras pagaliau atėjo. Greit prie jo prišokau.

- Kas jai? Ji gyva? Ji mirė?

- Ji gyva. Vis dėl to ji nusprendė kovoti. Ji gali atsibuati betkokiu metu.

- Ačiū dievui. Galima ją pamatyti?

- Taip. Žinoma,- mostelėjo,- Tik...

- Tik. Kas?

- Perspėju. Ji gali neatsiminti konors... Žmogaus... Kur gyvena... Vardo... Kokio nors asmens... Kas atsitiko... Tam tikros akimirkos ir pan. ...

Daugiau nieko jam nesakiau ir su Crystal mama įėjau į palatą.

- Jūs galit važiuoti namo ponia. Aš ją prižiūrėsiu. Prižadu.

- Tikrai? Ar tuo tikras?

- Taip. Jums reikia pailsėti.

- Na gerai,- ji priėjo prie manęs ir pabučiavo man į kaktą,- Saugok ją.

- Būtinai.

- Gerai,- ir pabučiavusi Crystal dar vieną kartą išėjo.

Likome dviese. Sėdėjau tyliai šalia Crystal lovos ir staiga užmigau.

Crytstal P.O.V.

Atmerkiau akis ir pamačiau juodaplaukį miegantį ant kėdės visai šalia manęs. Mano veidu pakilo šypsena.

- Zayn!,- suklykiai ir išgąsdinusi jį apkabinau.

Jis akivaizdžiai nesuprato kas dedasi. Jam šokas. Nusijuokiau vis dar apkabindama jį.

- Crystal? Tu gyva!,- jis nusišypsojo ir apkabino taip stipriai kaip niekas dar nėra manęs apkabinęs tada paleido.

- Aš mačiau tėtį. Ir ačiū, kad išgelbėjei.

- Nieko...

- O dabar... Raštelį,- ištiesiau delną.

- Kokį raštelį?,- vaidino.

- Pats žinai. Greičiau.

- Ugh... Gerai,- padavė jį man, o aš jį suplėšiau.

- Tau nereikėjo jo skaityti. Jis buvo skirtas mano mamai, o ne tau.

- Žinau...,- nuleido galvą.

- Bet džiaugiuosi, kad perskaitei.

- Tikrai...?

- Taip...

- Beja sveikinu su broliuku.

- Ak taip. Reikės išsiaiškinti su mama... Kaip džiaugiuosi tave matydama,- šypsojausi.

- Aš taip pat.

- Vis dėl to aš tau rupių, a?

- Taip... Atleisk už viską ką tau padariau.

- Viskas pamiršta. Pažadu.

- Pažadėk man, kad niekada taip nebedarysi.

- Pažadu. O dabar...,- parodžiau, kad prisialinktų arčiau.

- Taip...?

- Tu smirdi,- nusijuokiau kaip ir Zayn,- Juokauju.

- Geriau jau juokautu,- nusišypsojo.

- O kas jei nejuokauju?

- Tada...,- jis pradėjo mane kutenti.

- Aaa! Nekutenk! Man skauda!

- Oi. Atleisk,- pasitraukė sutrikęs.

- Aš juokauju mulki tu,- juokiausi.

- Tu mane išgąsdinai! Daugiau nedaryk taip!

- O jei padarysiu?

- Tada...,- jis pasilenkė ir pabučiavo mane, o tada atsitraukė.

Aš buvau sutrikus. Ne gi jis mane pabučiavo...?

- Tu ką tik mane pabučivai!?

- Tu pati klausei kas jei padarysi. Tai aš ir parodžiau.

- Ou... Reikės daugiau kartų taip padaryti tada,- nusišypsojau ir prisitraukiau jį arčiau.

Po kiek laiko pokalbio atėjo seselė ir patikrinusi mano būklę išleido mane namo. Sakė kad žaizda užgis, bet liks nežymus randas. Oh... Well. Pati kalta... Kai seselė mane išleido Zayn mane parvežė namo. Jis grįžo į savo namus, o aš į savo. Su mama iki pat vėlaus vakaro atvirai kalbėjomės apie viską. Verkėm... Juokėmės... Liūdėjom... Pykomės... Taikėmės ir pan.... Viskas tęsėsi iki kol nuėjau miegoti.