Šiandien sekmadienis.... Ugh... Rytoj į mokyklą... Kaip aš ištversiu...? Aš taip bijau, bet net nežinau ko... ir tai mane gąsdina dar labiau. Atsikėliau iš lovos ir nusipraususi apsirengiau. Apsimoviau aptemtą juodą ilgom rankovėm bliuskutę, aptemtas juodas kelnes ir užsijuosiau ant liemens senus languotus marškinius. Atrodžiau gražiai. Na bent jau viena vieta kurioje galiu rengtis kaip noriu yra namai... Nulipau į apačią ir nuėjau į virtuvę, kur mama jau ruošė pusryčius.

- Sveikutė, kaip miegojai?

- Gerai... manau. O kur tu buvai?

- Atleisk, kad nepasakiau. Tūrėjau dirbti labai ilgai tad namo grįžau naktį.

- Aišku. Be to skanūs blynai,- pagyriau ją kai atsikandau pirmą kąsnį.

- Ačiū.

- Tau išeiginė?

- Aha. Nori ką nors kartu nuveikti?

- Nope.

- Aišku.

Pavalgiusi išploviau indus ir užlipau į savo kambarį. Mama nuėjo į svėtainę ir kažką įsijungė per televizorių. Užlipusi į savo kambarį prisijungiau prie twitter'io. Kaip keista... nuotraukų kuriuose aš pusnuogė ant asfalto bebebuvo. Aš taip apsidžiaugiau. Bet... kaip? Keista... na svarbu tik tai, kad jų nebėra. Viską susitvarkiusi pasiėmiau knygą ir pradėjau ją skaityti. Po kelių minučių suskambo durų skambutis. Kaip ir visada duris atidarė mama. Tad aš net nesivarginau stotis. Girdėjau balsus. Moters, mamos ir vaikino. Norėjau išgirsti jų pokalbį tad prisispaudžiau prie durų.

- Laba diena. Aš Patricia. O čia mano sūnus...

Būmt! Nukritau ir susitrenkiau galvą. Auč! 

- Labai malonu. Aš Karolina,- prisistatė mano mama,- o mano dukra... viršui. Tuoj pakviesiu. Crystal! Ateik čia! Atėjo kaimynai. Jie nori su tavim susipažinti.

Šūdaaaaas! Ne. Nenoriu. Tegul jie apsišika vietoj. Aš nenoriu susipažinti.

- Crystal!

Oh c'mon! Ugh...!

- Einu!,- užrėkiau.

Girdėjau kaip mama juos pakvietė į svėtainę. Aš atsistojau ir atidariusi duris žengiau į kolidoriu. Lėtai nulipau laiptais žemyn. Lipčiau kad ir amžinybę, kad tik pratemčiau laiką. Po kelių akimirkų jau buvau prie svėtainės. Uh... tu gali Crystal. Tu gali... Sukaupusi visas drąsą žengiau vidun.

- Taip mama?

- Susipažink tai...,- ji šnekėjo sau, nes aš jos negirdėjau.

Ant sofos sedėjo Zayn. O dieve negalėjai padaryti dar blogiau!? Ačiū! Aš tiesiog suakmenėjau. Siaubas... Zayn žiūrėjo tiesiai į mano akis ir tai mane sutrikdė. Tada jis apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir buvo pasimetęs.

Zayn P.O.V.

Ten stovėjo Crystal. Ta pati Crystal kurią mušu mokykloj. Bet... ji atrodė kitaip... karštai. Pastebėjau jos keistą žvilksnį. Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Damn! Ji tikrai karšta... tik ji ne mano lygio. Gaila. Pala ką aš čia iš vis šneku? Iš pradžių ją išgelbėju nuo savižudybės dėl kurios kaltas aš, o paskui lyg niekur nieko ją šmeižiu!? Susiimk Zayn!

Crystal P.O.V.

- Mieloji. Tau viskas gerai?

- Taip. Taip,- atsibudau iš transo.

- Ateik prisėsk.

- Ne. Ačiū.

- Tai eikit kur nors. Susipažinsit artimiau,- nusišypsojo mama.

Abu? Su juo!? Ne! Jokiu būdu! Ne-a!

- Aha,- iškvošiau pro sukąstus dantis.

Mačiau kaip Zayn atsistoja ir seka mane į kiemą. Nežinau, kodėl ėjau būtent į kiemą, bet norėjau įkvėpti gryno oro. Atsisėdau ant vienos iš supynių ir pradėjau linguoti. Nežinau kodėl, bet mane tai visad nuramina. Pro akies kraštelį mačiau kaip Zayn atsisėda šalia.

- Taigi... būsim kaimynai?,- nejaukiai paklausė Zayn.

- Žinai. Tu gali neapsimesti, kad tau patinku ar kas nors panašaus. Aš žinau, kad tu manęs nekenti. Gali neapsimetinėti. Aš suprantu,- jau žiūrėjau jam į akis.

- Bet... aš tiknoriu atsiprašyti ir atpirkti savo kaltę už tavo skausmą.

- Gali daryti bet ką Zayn, bet aš žinau tik vieną: mano jausmai tau niekada nepasikeis. Aš tavęs nekenčiu ir žadu nekęsti dar visą amžinybę. Man nusispjaut ant visko kas susiję su tavimi Zayn Malik. Aš tavęs nekenčiu visa širdim ir siela, ir dėja jau per vėlu ką nors pakeisti,- viską išrėžusi pakilau nuo supyniu ir nulėkiau į savo kambarį.

Tik įėjus į kambarį užtrenkiau duris ir kritau į lovą. Pradėjau verkti ir verkiau tol kol mane pasiglemžė tamsa.