Kai atsimerkiau pajaučiau, kad mes vis dar plūduriuojam vandeny.

- Ugh...,- atsidusau.

- Net neklausk...,- jis žinojo kas sukosi mano galvoje.

- Net nesiruošiu,- atkirtau.

Visokie klausimai skriejo mano galvoje... Kur mes? Ar aš mirsiu? Kaip Zayn spėjo mane ištraukti? Ar mes virsime riklių vakariene?

O tada mano akis patraukė tolumoje esanti sausuma. Aš tos laimės pašokau taip stipriai, kad net Zayn vos neiškrito.

- Ką tu darai?,- sudiraukė.

- Zayn! Mes išgelbėti! Žiūrėk!,- smeigiau pirštu į tolumą.

Jis nieko nedarė tik spoksojo ten kai aš tuo tarpu nelabai sėkmingai bandžiau irtis. Pastebėjusi, kas Zayn nieko nrdaro mečiau kažkokį daigtą į jo galvą.

- Auč.

- Nestovėk kaip statula. Padėk!

- Ak taip,- padėjo irtis.

Po amžinybės pagaliau priarėm prie kranto. Aš net visiškai nepasiekus kranto šokau iš valties ir bėgau į saudumą. Pradėjau kone bučiuoti smėlį. Va tokia linksma buvau.

Zayn ištempė valtį į krantą, o aš šokau ant jo. Kaip keista, bet jis nenugriuvo. Tada atsisuko į mane.

- Na mums ir pasisekė,- šypsojausi.

- Taip...

- Kas yra Zayn? Neatrodai labai laimingas,- atsitraukiau.

- Na tiesiog...

- Kas?

- Mes galime ir neišgyventi čia. Gal radome salą, bet tai nereiškia, kad liksime gyvi Cris.(Cris-Crystal trumpinys)

- Na taip. Bet nereiškia, kad turime pasiduoti be kovos Zayn. Mes ištversim. Pažadu. O dar,- ištiesiau jam savo ranką kurią jis bijojo paimti, bet paėmė,- eime paieškoti ko nors ugniai užkurti.

*Po kiek laiko

Radom šakų, akmenų židiniui aptverti. Zayn susiradęs didžiulių palmių lapų pasidarė hamaką ir supasi jame. Net neįsivaizduoju kaip. O aš jau kelinta valanda bandau įžiebti ugnį. Zayn tikras tinginys. Supas ten net nepadeda. Man jau rankos kraujuot pradės nuo tų šakų.

- Ugh...,- piktai suurzgiau po dar vienos nesėkmės.

- Neinkš čia.

- Jo. Pasakė tinginys antvdidžiulių palmės lapų hamako.

- Ei. Ei. Ramiau,- priėjo prie manęs,- Panelei neišeina užkurti ugnies? Tai juk taip lengva,- nusišaipė.

- Tai pats ir užkurk. Pone enšteine,- praleidau jį.

O jis tik išsitraukė žiebtuvėlį ir žybt, ugnis užkurta. Kaip jis galėjo man leisti kankintis kaip pats turėjo suknistą žiebtūvėlį.

- Zayn! Aš kankinaus čia visą dieną,o tu turėjai suknistą žientuvėlį ir man nesakei!?

- Nu jo. Čia tavo bausmė,- ramiai pakūrenęs ugnį įlipo atgal į savo hamaką.

- Tu,- mešiau šakelę,- mažas,- mečiau didesnę šaką,- šikniau!,- pradėjau jį trankyti su kone lazda, bet ji buvo labai lengva ir nemanau ar Zayn iš tikrūjų skaudėjo.

- Ai! Au! Baik! Crystal baik! Au!,- jis dejavo kol pagaliau atėmė iš manes tą lazdą ir numetė kuo toliau nuo manęs.

- Aš tavęs nekenčiu!

- Na ačiū,- šypsojosi kaip idijotas,- Nes aš jaučių tau tą patį.

- Na ir puiku!,- apsisukau ir žengiau kita kryptimi negu jis stovėjo ir neatsigręždama ėjau susirasti sau kitos vietos, nes su juo tikrai nebūsiu.

- Nuostabu!,- šaukė pavymiui.

O aš tik atsisukau ir parodžiau jam vidurinį pirštą. Man jo nereikia su manim. Kam tokio asilo reikėtų!? Idijotas, jų ne tas žodis. Tūrėjo žiebtuvėlį, bet nieko nesakė! O aš kaip kokia pusprotė pusė dienos bandžiau užkurti ugnį. Ugh!!!! Tas beprotis. Paėjus kokius kelis metrus, kad dar buvo matyti kvailas Zayn nusprendžiau nesikankint ir žengiau į mišką-džiungles. Na kaip ir visada būdama kvaila nepagalvojau, kad ten gali kas nors gyventi iš gyvūnų nesirūpinau kas bus viduje.

Paėjus minutę pajutau šį keistą jausmą. Lyg kažkas mane stebėtų... Pasijutau nejaukiai, o ir temt pradėjo, saulė jau beveik buvo nusileidusi, o aš klaidžioju kažkur miškuose. Ėjau burbėdama sau po nosim ir keikdama Zayn kai staiga kažkas nukrito man tiesiai ant galvos. Kone drebėdama pakėliau galvą viršun ir išvydau šį milžinišką būrį makakų. Na žinot, tos beždžionės su raudonom šikynėm. Jos labai agresyvios, tad net negalvodama pasileidau bėgti. Mano akys buvo išpūstos iš baimės. Staiga mano koją prarėžė išsikišęs pagalys, aišku suklykiau iš skausmo.

- Šūdas, šūdas, šūdas,- keikiausi kratydama koją iš skausmo, kol iš jos kraujas bėgo upeliais.

Deja negalėjau ilgiau laukti. Juk už manęs koks 100 agresyvių makakų burys, tad pradėjau bėgti ignoruodama skausmą. Bėgau kol išgirdau šaukiantis mano vardą.

- Crystal!?,- girdėjau artėjantį Zayn balsą, bet nesustojau bėgti.

- Zayn!,- ir tada buvau nutrenkta, tiesiogine to žodžio prasme.

Zayn bėgdamas man iš šono nematė manęs ir atsitrenkęs pavertė mus abu.

- Au...,- sudejavau, nes Zayn gulėjo ant manęs, taip spausdamas manė prie nelygios žemės,- Nulipk,- nustūmiau jį nuo savęs.

Jis atsistojo ir pakėlė mane.

- Kas atsitiko? Girdėjau kaip klykei.

- Toks makakų būrys mane vyjosi na aš klykiau,- nesuvokiau ką čia šneku.

Tada Zayn pažiūrėjo į mano krauju pasruvusią koją ir pradėjo isterikuoti.

- O dėl ko tai!? Kas tave sužeidė!? Mums reikia pagalbos. Ar skauda?

- Ai, jo įsirėžiau į medį. Bėgdama. Nuo beždžionių. Ai ir būtent dėl to ir rėkiau.

- Einam,- norėjo mane paimti, bet aš jį atitraukiau.

- Wow. Ką tu darai?

- Bandau paimti ir nunešti iki vaistinėlės, o ką tų manai!?

- Ne ačiū, man nereikia asmeninio transportuotojo. Ne-a. Nueisiu...,- mano vaizdas sumirgėjo, bet ignoravau tai ir pradėjau eiti link paplūdimio,- Pati,- o tada susmukau ant žemės.

Zayn žaibišku greičiu prišoko ir pradėjo mane kratyti, kad pajūdėčiau, nes mano akys buvo atmerktos. Deja buvau suparalyžuota. Negalėjau pajūdėti, ar net kvėpuoti. Pradėjau panikuoti, nes niekada nebuvau to patyrusi. Zayn nesijautė nė kiek geriau. Mačiau kaip jis bijo ir panikuoja. Jis vis bandė ir bandė vėl iškviesti mane, bet nieko taip ir neįvyko, tad jis paėmė mano kūną ir nusinešė į paplūdimį. Ryški, oranžinė, besileidžiančios saulės šviesa. Tai paskutinis dalykas kurį mačiau prieš viskam pavirstant aklina tamsa.