Tai baigėsi. Visas tas košmaras liko tik baisus prisiminimas, kurį stengiausi pamiršti. Turėjau koncentruotis ties kitais dalykais, juk greitai tapsiu mama... Vis dar negalėjau patikėti kokia kryptimi viskas pasisuko. Iš visų, Louis buvo paskutinis žmogus su kuriuo galvojau jog imsiu kurti bendrą ateitį. Ir atrodo dalykai ėmė krypti gera linkme, tačiau, vis dar sapnuoju baisius dalykus, praeitį... Tą namą. Nial. Rūsį. Kažkas neduoda man ramybės. Nors po visko praėjo keli mėnesiai, negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas susitvarkė ir viskas grįžo į savo vietas.

Staiga atmerkiau akis. Louis miegojo šalia manęs. Man šiek tiek maudė pilvą taigi atsisėdau ant lovos krašto.  Ramybės man nedavė ir tai, jog neštumas nebuvo visai sklandus. Po viso to streso, narkotikų ir žudynių būtų buvę keista, jei nebūtų jokių komplikacijų, bet kol kas prognozės geros. Atsigėrusi vandens atsistojau prie lango ir žiūrėjau į dangų. Keistas jausmas apėmę mano kūną, atsirado kažkokia baimė.
- Vėl nesimiega?.- Tylus Louis balsas nutraukė mano paranojiškas mintis.- Nagi, ateik. Nestovėk ten viena.

Nieko nelaukusi nužingsniavau atgal į lovą. Jis stipriai apkabino mane ir pabučiavo mano kaktą.
- Kas tau neduoda ramybės?.- Sušnabždėjo Lou.
- Tai tiesiog nerimas dėl vaikelio...žinai bijau jog nesugebėsiu...
- Prisimink ką tau sakė gydytoja, jūs jau pusiaukelėje ir rizika nebėra tokia didelė. Esu tikras, kad viskas bus gerai. Tu tapai tokia stipri.

Aš tik prispaudžiau galvą prie jo krūtinės ir bandžiau vėl užmigti. Nenorėjau apie tai galvoti.
Ryte pabudau nuo saulės spindulių, kurie švietė tiesiai man į akis. Pamiršau užtraukti užuolaidas... Šiaip ne taip išsiridenau iš lovos. Virtuvėje užkaičiau virdulį ir prisėdau prie stalo. Skaičiau naujienas internete kol galų gale padėjau telefoną į šalį. Tas nerimas niekur nedingo. Įprastai išsimiegojus jis praeina, bet dabar vis dar jaučiausi keistai, turbūt nėštumas ir hormonai daro savo. Krūptelėjau išgirdusi skambantį telefoną.
- Kas nutiko mama ?
- Kausyk Kath, kodėl turi būtinai kažkas nutikti jog skambinčiau tau ?.- nusijuokė mama
- Atleisk, senas įprotis.
- Kaip jautiesi? Lou sakė, kad vėl blogai miegi naktį. Gal turėtum apsilankyti pas daktarą?
- Nepradėk, man viskas gerai. Tai dėl karščio.
- Juk žinai, kad jei jautiesi blogai turi būtinai pranešti.- toliau pamokslavo mama.
- Taip, taip. Būtinai. Mama, turiu eiti. Noriu važiuoti apsipirkti.
- Vakare atvažiuosiu patikrinti ar nemeluoji.
Nusijuokiau ir padėjau telefoną į šoną. Tačiau po keleto sekundžių vėl paėmiau jį i rankas ir atsidariau žinutes. Tiek daug neskaitytų žinučių nuo Niall. Tiesiog ignoravau jį visą tą laiką. Jis turbūt ne nenutuokia kaip viskas pasikeitė po to kai jis išvyko. Vėl nustumiau telefoną į šalį. Kodėl išvis jį prisiminiau...