- Harry... - kimtelėjusiu balsu ištariau ir priglaudžiau savo delną prie jo skruosto.

Žalios vaikino akys žvilgėjo lempų šviesoje, o neišverktos ašaros padarė jas tarsi veidrodžius. Jose galėjau pamatyti savo perbalusį veidą, išsigandusias akis ir stipriai suspaustas lūpas.

Harry tarsi pasiduodamas nulenkė savo garbanotą galvą ir staiga pajaučiau savo delną šlampant.

Vaikinas verkė...

Manyje tarsi kažkas nutrūko ir aš rankomis apsivijau Harry liemenį ir stipriai suspaudžiau jį savo glėbyje. Vaikinas paslėpė savo veidą mano kaklo linkije ir aš išgirdau tylų kūkčiojimą.
Širdis neramiai sukruto krūtinėje, gerklėje įstrigo gumulas neleidžiantis prabilti.

Glaudžiau Harry vis arčiau savęs ir netikėtai pajaučiau kaip jo tvirtos, raumeningos rankos taip pat stipriai glaudžia prie savęs. Karštos, sūrios ašaros išsprūdo iš mano akių.

Vaikino ašaros gėrėsi į mano palaidinės audinį, o mąnosios lašėjo ant šviesių ligoninės korodoriaus grindų.

- Harry... - tyliai šušnibždėjau. - Eime, atsisėsime.

Vaikinas lėtai atsitraukė nuo manęs, bet iš savo glėbio nepaleido.
Ašaros spindėjo žaliose akyse, skruostai nuo jų buvo šlapi. Veidas pabalęs, kaip ir putlios lūpos.

Niekada per mūsų pažinties laiką, Harry nemačiau šitokios būsenos. Jis atrodė taip, tarsi būtų pralaimėjęs mūšį.

Retai kada vaikinai verkia, bet jeigu verkia - atveria visiškai savo vidų. Parodo viską, kas slepiasi jų viduje.

Atrodo, kad ta šaltumo bei abejingumo kaukė nukrito nuo Harry veido ir pagaliau leido išvįsti kas slepiasi po ja.
Šis vaikinas dabar visiškai nepanašus į tą Harry, kokį esu įpratusi matyti.
Dabar jis yra pažeidžiamas, silpnas ir išsigandęs...

- Eime. - žengiau žingsnį atatūpsta ir paėmusi garbanių už rankos, nusivedžiai prie kėdžių sustatytų prie sienos.

Harry atsisėdus, ketinau sėstis šalia, bet man visiškai to nesitikėjus, jis prisitraukė mane arčiau savęs ir pasisodino sau ant kelių.

- Neatsitrauk. - sukuždėjo garbanius tvirtai suspausdamas mane savo glėbyje. - Tiesiog pasėdėk taip su manimi. Noriu jausti tavo šilumą.

Sutrikusi linktelėjau ir padėjau savo galvą Harry ant peties. Manyje šėlojo jausmai ir  baimė, bet stengiausi ją numaldyti.

Dabar šiam vaikinui reikia žmogaus, kuris galėtų jį paguosti. Nors mes ir nelabai gerai sutariame, bet aš nelaikau ant jo neapykantos.
Rose yra tikrai gera, šilta, mylinti moteris ir tikrai nenusipelno tokio likimo.

O jos sūnus nenusipelnė taip kentėti.

Harry pov*

Praėjo valanda, bet nei daktaras, nei Melisos tėvas nepasirodė. Mano mintys buvo padrikos, vis krypo prie blogiausio.

Rose yra puiki motina, visada rūpinosi manimi. Net ir sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis, ji glaudė prie savo krūtinės ir tikino, kad viskas bus gerai.

Esu jai dėkingas, ir visada toks liksiu. Ji atstojo man tikrąją motiną, kuri mane, visai dar kūdikį, paliko priešais vaikų namų duris ir dingo. Rose mane įsisūnijo, kai man buvo ketveri ir augino kaip savo tikrą sūnų. Ji neturėjo vyro, nes jos buvęs ją paliko dėl to, kad yra nevaisinga. Kvailys.

Savo tikros motinos niekada nesu matęs. Niekas nežino kas ji per moteris buvo.
Bet manęs tai nedomina.

Nes Rose yra mano tikroji mama ir visada tokia liks.

Minkštas, šiltas Melisos kūnas buvo prigludęs prie manęs. Girdėjau tylų, bet ritmingą jos kvėpavimą.

Žinojau, kad mergina miega ir aš jos nenorėjau žadinti. Dabar buvo keturios valandos ryto, kelionė tikrai buvo varginanti, tad nieko nuostabaus, kad mergina miega.

O manęs miegas neėmė.

Manyje tarsi kažkas nutrūko, maudė krūtinę, o gerklėje stovėjo gumulas. Pirmą kartą po penkiolikos metų pratrūkau ir leidau silpanai mano pusei pasirodyti.

Ir dar priešais šią merginą.

Staiga Melisa pasimuistė ir savo skruostu pasitrinė man į krūtinę. Jos šiltas kvėpavimas atsimušė į mano marškinėlius ir šildė odą.

Pakėlęs savo vieną ranką, pirštų galiukais perbraukiau per Melisos šiltą skruostą ir atsidusau.

Tikiuosi, kad Rose viskas bus gerai.

Nes kitaip neištversiu.