- Ar labai blogai? - sunkiai nurijusi burnoje susikaupusias seiles, paklausiau.

- Rose ūminis inkstų nepakankamumas. - tėčio veidas buvo iškreiptas kančios. - Mes vakarieniavome viešbučio apartamentuose ir jai netikėtai pasidarė bloga, ėmė kankinti pilvo skausmai. Nedvėjojęs atvažiau ją čia ir daktarai pasiėmė ją. O po kelių valandų kančių pasakė man tik tris žodžius - ūminis inkstų nepakankamumas.
Esu čia daugiau nei parą, ir man niekas nieko nesako. Visi tyli, o aš baigiu išprotėti!

Tarsi Dievas būtų išgirdęs mano tėčio pasipiktinimus, iš už kampo išlindo vyras vilkintis baltą ligoninės chalatą bei laikantis rankose popierių lapus ir prisiartino prie mūsų.

- Pone Stone, - linktelėjo mano tėčiui daktaras. - Esu daktaras Klodas Eridonas, gydau jūsų žmoną Rose Stone.
Jai ūmus inkstų nepakankamumas – tai per kelias valandas ar paras išsivystęs inkstų funkcijos sutrikimas. Jį gali sukelti sutrikusi kraujotaka inkstuose po staigaus skysčių netekimo (pavyzdžiui, gausiai vemiant ir viduriuojant), po nudegimų, esant įvairios kilmės šokui. Priežastis gali būti ir apsinuodijimas maistu, cheminėmis medžiagomis, nefrotoksnių vaistų vartojimas. Esanti kliūtis nutekėti šlapimui (akmuo, navikas, prostatos hiperplazija ir kt.) taip pat gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą. Esant šiai būklei, atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, o tai skatina ligos progresavimą. Dėl ūmaus inkstų nepakankamumo sumažėja šlapimo kiekis, atsiranda tinimų, gali išsivystyti plaučių, smegenų edema. Kaupiantis toksinėms medžiagoms, gali sutrikti sąmonė, vystytis koma. Dėl sutrikusios mikroelementų pusiausvyros gali vystytis širdies ritmo sutrikimai ir netgi ištikti mirtis.
Inksto transplantacija yra operacija, kurios metu sveikas kito asmens inkstas persodinamas. Mes turime donorą ir reikia tik jūsų sutikimo, pone Stone. Ir mes imsimės operuoti jūsų žmoną.

- Aš... - tėtis buvo apimtas šoko. - Noriu su jumis pasikalbėti asmeniškai, daktare Eridonai.

- Žinoma. - linktelėjo jis 

Vyrai po kelių akimirkų dingo palikdami mane vienu du su garbaniumi.

- Harry... - atsusukau į vaikiną.

Žalios it smaragdai akys buvo apsiblaususios, rankos taip tvirtai jam prie šonų suspaustos į kumščius, kad melsvos venos aiškiai išryškėjo.

Harry veidas buvo neperprantamas, bet akys... Jos pasakė viską.

Sukaupusi dar manyje likusį ryžtą, žengiau mus skiriančius žingsnius ir rankomis apsivijau tvirtą vaikino liemenį.
Pajaučiau, kaip Harry krūptelėjo nuo mano netikėto prisilietimo.

Bet po keletos akimirkų jo kūnas atsipalaidavo ir tvirtos, šiltos rankos apsivijo mane ir prisitraukė arčiau savo krūtinės. Vienos savo rankos pirštus įvėliau į Harry garbanotus, kiek susivėlusius plaukus, stengdamasi jį nuraminti.

Iš savo patirties žinau, kad kito žmogaus šiluma, artumas ir palaikymas yra tai, ko tokiomis akimirkomis reikia.

- Aš negaliu... - sustingau išgirdusi užkimusį Harry balsą. - Negaliu ir jos prarasti...

Lėtai pakėliau savo galvą ir pažvelgiau į vaikino veidą.
Jo žalios akys buvo pilnos vos tvardomų ašarų.