Atsibudau  nuo saulės spindulių kurie krito man ant veido. Vėl. Bet aš nesiskundžiu tai nuostabu. Greitai šokau iš lovos ir nusipraususi bei apsirengusi išdūmiau į miestą. Nuėjau į Pusryčių namus, pripažinsiu man ten patiko. Pavalgiusi nusprendžiau nueiti iki įrašų studijos ir paklausti gal Zayn yra. Deja darbuotoja tik atsiprašė ir pasakė, kad tai konfidenciali informacija. Na ką gi. Mano paskutinis šansas koncertas... reikia pasiruošti. Šokau į autobusą ir grįžau atgal į savo butą pasiruošti. Apsimoviau dryžuotą megstinį, juodas kelnes, rudus batus ir pasiėmiau juodą tašę. Užsitepiau tamsius šešėlius ir ryškiai raudonu lūpdažiu pasidažiau lūpas. Štai aš ir pasiruošusi.

Išėjau iš namų anksčiau, kad galėčiau nueiti į parduotuvę ar dar kur nors. Prie įėjimo būriavos nežmoniškas burys žmonių. Nusprendžiau surasyi kitą įėjimą, nes niekas manęs neįleis. Plius neturiu nei bilieto, nei konors kitko. Apėjau pastatą ir radau atsarginį įėjimą. Apsižvalgiau ar niekas nemato ir įsmukau. Gerai bent, kad buvo atidaryta. Įėjusi pamačiau, kad žmonių beveik nėra tik vienas kitas. Klaidžiojau kolidoriais kol radau salę kur visi lekiojo kaip pašėlę. Tada pamačiau tuos nepakartojamus juodus Zayn plaukus. Aš priėjau jam iš už nugaros ir pabaksnojau jam į nugarą. Jis atsisuko ir pagaliau po tiek metų išvydau jo nepakartojamas rudas akis. Aš jį apsikabinau, bet... jis nedarė nieko tik stovėjo kaip įkaltas. Aš atsitraukiau.

- Zayn... tu nepameni manęs...?

- Am... O kas tu tokia?,- jis piktokai atrėžė, o tai mane suglumino.

Jis manęs neprisimena... kodėl?

- Čia aš Zayn. Emily? Tavo vaikystės draugė? Nepameni? Tu išvažiavai kai man buvo 12.

- Aš nežinau kas tu tokia ar iš kur atsiradai, bet tau laikas eiti.

- Bet...,- mano akys pildėsi ašaromis.

- Ate,- jis nusisuko ir nuėjo, o aš išbėgau.

Kai išbėgau į lauką pradėjau verkti. Kaip jis gali manęs neatsiminti ir taip išvaryti? Kodėl? Kodėl aš išvis čia trenkiausi dėl jo?! Už mano nugaros kažkas sutraškėjo.  Aš išsigandau ir greitai pašokusi atsisukau. Ten stovėjo Niall.

- Ar tau viskas gerai?,- jis paklausė.

- Ne,- pradėjau kūkčioti.

- Ei, ei neverk,- jis priėjo ir davė man labai didelį ir šiltą hugą,- Kas atsitiko?

- Prisimeni kai tada restorane sakiau, kad kai ko ieškau?

- Taip...

- Tai ko ieškojau buvo Zayn.

- Zayn? Kam tau Zayn?

- Tu tikrai nori žinoti?

- Taip.

- Na męs buvome geriausi draugai kai buvome maži, o kai man buvo 12 jis išvažiavo. O dabar aš norėjau jį surasti na... ir radau tik... jis neatsimena manęs...

- Varkšele... ką žadi daryti toliau?

- Na žadėjau čia apsigyventi, bet... tikriausiai grįšiu atgal į gimtuosius namus pas mama ir geriausią draugę Allison. Jūs turėtumėt susitikti. Ji tau patiktų.

- Tu rimtai dėl vieno mulkio kuris neprisimena tokios geros draugės kaip tu mesi viską? Ne aš tau taip lengvai neleisiu.

- Aha. Ir kaip gi tu mane sustabdysi?

- Darysiu viską.

- Na gerai... bet mes tik draugai ir nieko kita aišku?

- Vistiek tu manęs nedomini.

- Ha, ha, ha...,- nusijuokiau sarkastiškai.

- Ateisi pažiūrėti koncerto?

- Gal nerizikuosiu būti atstumtai. Ir vėl.

- Na gerai, nes man jau laikas, iki,- apkabino,- ir laikykis.

- Būtinai...

Jis nuėjo atgal į koncerto užkulisiys, o aš parvažiavau namo. Kai parvažiavau namo iškart pradėjau verkti. Nors nežinau tiksliai dėl ko. Taip verkdama ir užmigau.