Po savaitės...

Merlinos pov*

- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. - tyliai man į plaukus, sumurmėjo Zayn.

Šyptelėjusi, labiau susirangiau jo glėbyje ir jausdamasi šią akimirką laiminga, atsidusau.

Ramybė ir šiluma. Tai ką dabar jaučiu tvyrant aplink.

Atrodo, kad to ir trūko iki mano visiškai pilnos laimės.

Prieš mėnesį bijojau Zayn, ir, kad jis gali bet kada mane nuskriausti, bet dabar...  Atrodo tas vaikinas kurį pažinojau giliai pasislėpė ir vietoj jo atsirado švelnus ir rūpestingas Zayn. Pripažinsiu, kad dabar juodaplaukis man ėmė patikti labiau, nes.... na, jis pasikeitė į gerą pusę ir tikiuosi palaidojo tą blogį giliai savyje.

Prieš savaite, kai atgavau sąmonę, Zayn akyse išvydau nerimą dėl manęs, o tada didžiulį palengvėjimą man atmerkus akis.

Iš tiesų ir pati buvau sunerimusi dėl savo gyvybės. Visiškai nesupratau, kodėl tą dieną taip staiga nualpau.

Tai man ir kėlė nerimą, nes gal būt susirgau kokia liga.

- Merlina? - iš apmąstymų mane pažadino kimus Zayn balsas.

- Atleisk, aš.... - pakėlusi savo galvą į juodaplaukį, ištariau. - Tiesiog užsigalvojau.

- Norėčiau sužinoti, apie ką taip įtemptai mąstai. - pasilenkęs, Zayn švelniai glustelėjo lūpomis prie mano kaktos . - Įdomu, kas slepiasi po šiomis žaviomis garbanėlėmis.

Nusijuokusi iš juodaplaukio žodžių, ranka nubraukiau nuo savo skruosto savo tamsių plaukų sruogą ir pažvelgiau į Zayn.

- Tiesiog mąstau. - paprastai atsakiau.

Zayn tikriausiai suprato apie ką, nes pažvelgusi į jo veidą, išvydau supratingumą.

- Nesijaudink. -  nusišypsojo vaikinas. - Daktaras sakė, kad tu paprasčiausiai per daug nerviniesi ir mažai valgai.

Atsidususi, užmerkiau savo akis ir atsipalaidavau.

Zayn pov*

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors jausiuosi toks atsipalaidavęs ir ramus.

Laikydamas Merliną savo glėbyje, visiškai negalvojau apie įvykius, kurie gali nutikti rytoj.

Su tėvu vis dar nerandame išeities, kaip numalšinti sukilėlius. Jie be jokios priežąsties niokoją didikams priklausančius pastatus ir jų žemes. Ir tarsi dar to būtų mažą, rengia išpuolius prieš nekaltus žmones.

Bet keletą dienų jie išliko ramūs.  Motina nerimauja, kad jie ketina vėl pulti rūmus.

Dėl atsargumo, tėvas sustiprino rūmų sargybą ir aš visiškai pritariau tam. Neketinu rizikuoti savo motinos ir Merlinos gyvybėmis.

Žinau, kad Merlina neliks patenkinta sužinojusi, kad nuo šios akimirkos negalės palikti rūmų, nes kiek pavyko sužinoti, sukilėliams kažko reikia iš mano žmonos. Man pakako ano karto neapdairumo, kad su tėvu palikome mamą ir Merliną vienas, o tuo metu sukilėliai rengėsi pulti rūmus.

Ta mūsų klaida vos neatėmė joms gyvybių.

- Zayn - Merlinos švelnus balsas gražino mane iš minčių.

- Kas yra? - pažvelgiau į merginą.

- Na... - Merlina dvejodama ištarė. - Aš su Jawad aną savaitė buvau turguje ir...

- Ir? - paraginau ją tęsti.

- Sutikome mažą berniuką, galbūt dešimties metų amžiaus. - vos girdimai tarė Merlina - Jis žaisdamas atsitrenkė į Jawad ir pradėjo atsiprašinėti ir maldauti jam netrenkti, nes.. nes..

Merlina neužbaigė savo sakinio, nes jos skruostais pradėjo lėtai ristis ašaros . Sutrikęs stebėjau kaip ji įsikniaubusi man į krūtinę, ėmė tyliai kūkčioti.

Aš jau numaniau ką ji pasakys.

Jawad nori mane apjuodinti priešais mano žmoną, bet aš jam to neleisiu. Neleisiu atimti man priklausančios moters.

- Ar tu tikrai trenkei tam berniukui, Zayn? -vis dar kukčiodama paklausė Merlina

- Juk žinai, kad visą šį laiką buvau rūmuose. - švelniai atitraukdamas merginą nuo savo krūtinės, pažvelgiau jai į akis. - Nors ne. Prieš keletą savaičių su tėvu buvau išvykęs į Airiją dėl naujos ginklų siuntos. 

- Tai tu jam netrenkei? - sušniurkštė nosimi Merlina.

- Ne. - nuvalydamas jos šlapius nuo ašarų skruostus, atsakiau.

Merlina kelias akimirkas žvelgė man į akis, tikriausiai tikėdamasi įžvelgti melą mano akyse, bet deja jo nebuvo. Merginos lūpų kampučiai vos pastebimai kilstelėjo, ir ji padėjo savo galvą man ant peties.

- Tikiu tavimi, Zayn.