Su baime žvelgiau į princą Zayn ir bijojau jo tolimesnių veiksmų.

  Bandžiau ištraukti savo rankas iš jo akmeninių gniaužtų, bet tai buvo beviltiška.

 Su kiekviena akimirka princo Zayn šalti pirštai įsirėždavo į vis giliau man į odą. Atrodė, kad nebejaučiu visų rankų.

 - Paleisk, man skauda. - suinkščiau jam suspaudžiant stipriau mano riešus. 

 Buvau nustebusi, kai princas paklausė manęs ir paleido mano riešus iš savo akmeninių gniaužtų, bet mano nelaimei, savo kūnų vis dar buvo prispaudęs prie savęs. 

 - Noriu žinoti, kas tave sieja su princu Harry. - piktai suurzgė man į ausį Zayn.

 Sunkiai nurijusi seiles, nuleidau akis į savo riešus ant kurių ryškėjo raudonos princo pirštų žymės ir bandžiau galvoje greitai suregzti kokį melą, nes nenoriu, kad jis žinotų apie mano praeitį. Tada tapsiu dar labiau pažeidžiama.

- Ir nemėgink man meluoti, lėlyte, nes kitaip bus blogai.- sušnabždėjo princas. - Manau nenori, kad tavo gražus kūnelis ir veidelis nukentėtų, ar ne?

 Aš papurčiau galvą, bet tylėjau toliau. Visą kūna buvo apėmusi baimė, kūnas nenustojo virpėjęs.
Šis vaikinas yra tikrų tikriausias blogis. Tik gražus veidas, o vidus bjaurus.

 - Tavo vietoje atsakyčiau man, nes bet kurią akimirką gali prarasti tai, ką saugai labiausiai. - pasilenkęs sušnabždėjo man į ausį princas, o tada lėtai atitraukė.

 Žiūrėdama į grindis nervingai kandžiojau savo apatinę lūpą. Buvau tikra, kad jam būtų vieni juokai mane sužaloti. Jam būtų visiškai nesvarbu, kad man skauda. Iki šiol nerūpėjo.

- Kai su tavimi kalbu, žiūrėk į mane. - grubiai pakėlęs mano smakrą, privertė sutikti jo pykčiu aptemusias akis. 

 - Aš... - sumikčiojau, bet nutilau nerasdama žodžių. 

Bijojau supykdyti Zayn ir susilaukti antausio ar net kažko daugiau.

 - Mano kantrybė negeležinė. - piktai suuzgė princas ir skėlė man stiprų antausį.

 Nuo stiprios Zayn jėgos nukritau ant grindų užsiėmusi už paraudusio skruosto.

 Ar jam nesvarbu, kad jis mane žaloja?
Kad man skaudą?

 Zayn staigiai stvėrė už tamsių mano plaukų ir prisitraukė mano veidą prie savojo.

 - Sakyk man tiesą! - jau nebekalbėjo o šaukė jis. - Kas tave sieja su tuo princu! 

Aš silpnai papurčiau galvą ir princas susierzinęs, vis dar saujoje laikydamas mano plaukus, pakėlė mane nuo grindų ir pastūmė ant minkštų, šilkinių lovos patalų.

 Aš suinkščiau iš skausmo ir norėjau pakilti nuo lovos, bet Zayn priėjo prie manęs ir pargriovęs ant lovos, kojomis apžergė mano liemenį.

 - Ką tų darai! - suklykiau, kai jis pradėjo bučiuoti mano kaklą, o jo rankos bandė palysti po klostuotą suknele.

 - Darau su tavimi ką noriu. Tu esi mano! - sukandęs mano kaklo odą ir pabučiavęs ją sušnabždėjo jis.

 Muiščiausi ir bandžiau išlįsti iš po jo, bet Zayn mane užgulė ir savo raumeningomis rankomis suspaudė mano liemenį.

 - Sušiktos klostės. - suurzgė man į kaklą, ir netikėtai, jo viena ranka nuplėšė nuo mano klostuoto sijono klostes. 

 - Ne! Neliesk manęs! - klykiau bandydama nustumti jį. 

 - Ką aš tau sakiau, Merlina!? Tu priklausai man! Nė vienas vyras tavęs negali liesti, tik aš! - užrėkė Zayn. - Nesipriešink tam, kas žinai, kad nutiks!

 - Prašau ne! - verkiau, bet jam buvo tai ne motais.

 Zayn toliau bučiavo mano kaklą ir jį kandžiojo kol aš liejau ašaras. 
Jo ranka suėmė mano plaukus ir pasuko mano galvą į kitą pusę, gaudamas daugiau prieinamos vietos jo lūpoms. 

Staiga kairioji jo ranka suspaudė mano krūtį išprašydamas iš manęs kukčiojimą.

 Zayn mėgavosi mano kūnų ir man teikiamu skausmu, kurį sukėlė pats.

 Akimis apžvelgusi kambarį pastebėjau, kad šalia lovos stovi naktinė lempa.
Jeigu tik pavyktų man ją pasiekti... 

 Laisvąją ranka, kurios nelaikė princas, šiaip ne taip pasiekiau lempą ir Zayn to visiškai  nesitikėjus, nes buvo užsiėmęs mano kaklo kandžiojimo, vožiau iš lempos jam per galvą. 

Jis surėkęs iš skausmo nusirideno nuo manęs, o aš staigiai pašokusi ant kojų išlėkiau iš miegamojo.

 Džiaugiausi, kad mano kambarys yra priešais Zayn, tad neteko man jo ieškoti.

 Įbėgusi į jį, greitai užtrenkiau savo miegamojo duris jas užrakindama. 

 - Po galais? Merlina! Tuč tuojau atidaryk duris! - riaumojo princas. - Jei ne, tai tegul atleidžia man Dievas, prisiekiu užmušiu tave ir visą tavo šeimą! - daužydamas mano miegamojo durys toliau  rėkė Zayn. 

- Ne, palik mane vieną! - taip pat surėkiau. 

- Skaičiuoju iki trijų. Jei neatidarysi šių suknistų durų, aš jas išlaušiu, o tu kentėsi! 

Susirangiau lovoje ir užsitraukusi patalus ant savo drebančio kūno, garsiau sukūkčiojau. 

Jis tiktų tikriausias pabaisa!
Niekas man nepadės! Esu viena kaip pirštas čia!

 - Vienas... - Du... - ėmė skaičiuoti princas. 

 Dieve padėk man. Nejaugi iš tikrųjų princas Zayn neturi jausmų?