⬆⬆Istorijos traileris ⬆⬆

- Ledi Merlina, laikas keltis. Karalius po trisdešimties minučių nori jus matyti didžiojoje salėje. Sakė turis jums pranešti svarbią žinią. - iš miegu mane pažadino kambarinė. 

- Gerai. - nepatenkinta išlipau iš lovos ir tingiai nuėjau praustis.   

Kambarinė padėjo nusivilkti naktinius ir padėjo nusiprausti.

Nors ir kaip jaučiausi nejaukiai nuoga priešais kambarinę, bet tokios yra aukštuomenės nuostatos.

  Po visų procedūrų išėjusi iš vonios kambario, buvau pastatyta priešais žmogaus dydžio veidrodį. Kambarinė mano tamsius plaukus sukėlė į gražų garbinį, aprengė aukso spalvos suknele ir padažė šviesiu makiažu kuris pabrėžė mano sniego baltumo odą. 

 Tada apsiavusi batelius derančius prie suknelės, išėjau iš savo miegamojo lydima kambarinės.
Priėjusios prie didžiosios menės durų, kurioje dažniausiai sėdėdavo mano tėvas, kambarinė atidarė įvairiais raštais išgraviruotas duris ir nusilenkė karaliui. 

- Ji jau čia, Jūsų Didenybę. - pagarbiai tarė vyresnioji kambarinė. 

- Palikite mus vienus. - mostelėjęs ranka leido jai eiti. 

 Išeidama kambarinė dar kartą nusilenkė atiduodama jam pagarbą.

 - Norėjai mane matyti, tėve? - prisiartinusi prie jo, paklausiau ir tūptelėjau.

- Taip. Mums reikia pasikalbėti.

 - Apie ką, tėve? - suklusau.

Karalius pakviesdavo tik tada, kai reikalas būna itin svarbus.

- Turėjau tau tai pranešti prieš mėnesį, bet tikriausiai pamiršau. - atsiduso jis. - Šiandien vakare rūmuose viešės Ilirijos karalius ir jo sūnus. Su karaliumi Klarksonu pranešime labai svarbią žinią. 

 - Ilirijos karalius? Jo sūnus? - sutrikusi paklausiau.

- Tu nesiklausai ką aš tau sakau. - nepatenkintas pažiūrėjo į mane tėvas. 

 - Klausausi, tiesiog seniai rūmuose viešėjo karališkoji šeima. Paskutinį kartą bu... - nebaigiau savo sakinio, nes pajaučiau akyse kaupiantis ašaras su kuriomis ilgą laiką kovojau. 

- Suprantu. - nusišypsojo jis. - Nesileisk skaudinama praeities. Gyvenk dabartimi palikus visą skausmą praeityje.

Vaikštinėjau rūmų sodu ir galvojau apie šiandienos pokyli. Džiaugiausi, kad sugebėjau skaudžius prisiminimus nustumti į patį savo sielos kamputį ir nebegalvoti apie tą vakarą prieš trejus metus.
Diena ėjo į pabaigą, o danguje leidosi saulė, priversdama dangų patamsėti. Man tai visiškai nerūpėjo.
Tik norėjau pasivaikščioti gryname ore ir atsikratyti nereikalingų minčių. 

- Ledi Merlina! Ledi Merlina! - sušuko viena iš tarnaičių skubėdama link manęs. - Jums liko tik keturiasdešimt minučių pasiruošti puotai. Turite paskubėti, jeigu norite priešais princą atrodyti nepriekaištingai! - beveik panikavo ji. 

- Gerai, eime. Buvau visai pamiršusi apie Ilirijos karaliaus ir jo sūnaus viešnagę. - atsidusau ir leidausi vedama tarnaitės link savo miegamojo.

 Vos man įžengus į kambarį, buvau nuvestą į vonios kambarį, nuprausta ir pastatyta priešais veidrodį. Kambarinės greitai aprengė mane raudono šilko suknele, o plaukus susuko į aukštą kuodą.

 Padažiusios su makiažu mano veidą, jos padavė man tokios pat spalvos kaip mano suknelė batelius, kad apsiaučiau. Tada viena iš kambarinių paėmė sidabrinę karūnėlę ir uždėjo man ant galvos pritvirtindama prie kuodo. 

 - Jūs atrodote labai gražiai. Princas jus pamatęs neteks amo. 

Menėje mane pasitiko laimingi tėvai, kurie tryško džiaugsmu. Nedažnai juos tokius pamatysi.

Man tai tikrai nepatinka... Čia tikrai kažkas ne taip...

- Gal galite pasakyti, kodėl Jūs tokios geros nuotaikos? - neištvėrusi paklausiau. 

 - Tuoj viską sužinosi brangioji ir nebūk tokia paniurus. Pralinksmėk. - nusišypsojo mama. 

 -Hm... - panosėjė sumurmėjau. 

- Eime. Laikas sėstis prie stalo. Tuoj čia bus svečiai. - kaip visada formaliai, tėtis mostelėjo ranka link karališkajai šeimai padengto stalo. 

Susėdę į savo vietas, laukėme atvykstančios karališkosios šeimos. Apsižvalgiusi po menė pastebėjau, kad ji išpuošta aukso spalvos papuošimais, ant stalų sudėti sidabriniai įrankiai, indai ir gardžiausi patiekalai visoje karalystėje, kuriuos gamina profesionalūs vyrėjai.
Šalia manęs ir mano mamos buvo laisvos kėdės. Sėdėjau sutrikusi ir tuo pačiu metu nesusigaudanti.

 Menėje buvo susirinkę svarbiausi karalystės žmonės ir aš nesupratau kas čia vyks. Visi žiūrėjo į mane laimingais veidas, kas tiesa pasakius, trikdė.

 - Atvyko Ilirijos karalius Klarksonas Malik ir jo sūnus princas Zayn Malik. - pasigirdo trimitų garsas ir tada atsidarė didžiosios menės durys.

 Visi menėje sėdėję žmonės atsistojo tarp jų ir mano šeima ir sužiurome į atvykėlius. 

Pro duris įžengė maždaug keturiasdešimties metų vyras, o jam iš pašonės, už mane keleriais metais vyresnis vaikinas. Princas buvo neapsakomai gražus kaip ir dera būti tikram princui : juodi vešlūs  plaukai, šokoladinės akys ir išdidi stovėsena. 

 Sustoje prie mus, jie pirmiausiai pasisveikino su mano tėvais, tarsi būtų geriausi draugai, o pakui atsisuko į manę.

 - Pricese Merliną, Jūs dar gražesnę nei buvote prieš trejus metus. - šiltai nusišypsojo karalius Klarksonas. 

- Ačiū ,Jūsų Didenybe. - tūptelėdama maloniai atsakiau jausdama, kaip mano žandai nusidažo švelniu raudoniu.

 - O čia, - princui priėjus prie manęs, prašneko karalius Klarksonas. - Mano sūnus ir sosto įpėdinis, princas Zayn. 

- Malonu susipažinti. - maloniai nusišypsojau taip pat tūptelėdama priešais jį. 

 Zayn žvelgdamas savo šaltai rudų akių žvilgsiu į manąsias akis, paėmė mano ranką ir priglaudė prie savųjų lūpų, ją pabučiuodamas. 

- Man tai pat, princese Merlina. - perdėtai meiliai atsakė jis, nes iš jo lipšnaus tono sprendžiant, jam nusispjaut į mūsų pažintį.