•Ligoninė•

Atsibudau šviesioje palatoje. Šalia sedėjo visi penki vaikinai. O man klaikiai skaudėjo galvą. Lyg ji būtų plyšusi perpusę.

- Au...,-sumykiau,- Mano galva.

Tada prie manęs prišoko Harry, o tada ir visi kiti.

- O tu gyva,- atsipūtė garbanius.

- Ne aš negyva griovį guliu. Iš vid ką aš čia veikiu?,- paklausiau, nes nieko neatsiminiau.

- Na... Harry tave biški nutrenkė su durim. Du kartus,- pasakojo Niall.

- Tai va ko man galvą taip skauda.

- Be to tu buvai padauginus,- pasakė Zayn.

- Siaubas,- užsidengiau veidą su rankom.

- Buvo žiaurei juokinga kai...,- pradėjo žvenkt Niall,- kai... tu paėmei ir pradėjai sukt aplink pirštą Harry plaukus, o tada užsirovei ant Zayn, kad jis piktai žiūrėjo į jus,- vis dar žvengė Niall.

Aš dar labiau susigėdau.

- Niall!,- piktai sudrausmino jį Louis.

- Gerai, gerai,- ir iškėlė rankas į viršų.

- Tai kaip jauties?,- pakausė Harry.

- Isivaizduok, kad iškritai iš 39 aukšto ir kad dar ant tavęs nukrenta pianinas. Kaip jauties?! Huh!? Huh?!

- Ou...

- Va taip būna, kai išgeri per daug ir dar kažkoks idijotas sugeba nutrenkia tave su durim net du kartus,- piktu žvilksniu pažiūrėjau į garbanių.

- Nu sorris.

- Man nereik tavo tų suknistų atsiprašymų. Galit dėl manęs kai ką padaryt?,- pažvelgiau į visus.

- Jo!,- visi choru pasakė.

- Tada parveškit mane namo. Ačiū,- ir atsistojau nuo lovos nors ir viską skaudėjo.

- Ne... tau reikia pasilikti kol pasijusi geriau,- pasakė Lous.

- Man viskas okey, o dabar jeigu malonėtumėt einu persirenkti.

Nuėjau į tuoletą ir apsimoviau timkes su ta juoda palaidinuke ir vansus užsidėjau. Iš kur gavau? Įsidėjau į tašę galvojau gal prireiks. Visdėlto prireikė. Susišukavau plaukus ir išėjau iš tuoleto. Pajaučiau kaip į mane žvelgia penkios poros akių.

- Kas jums negerai?,- paklausiau ir susidėjau vakarykščius rūbus į tašę,- Aš pasiruošus. Galim važiuot.

- Jo...,- pasakė Niall ir išsitraukė mašinos raktelius.

Visi susėdom. Dabar vairavo Harry prie jo sedėjo Liam, o aš sedėjau šalia Niall, Lous ir Zayn.

Važiuoti su jiais buvo tikrai nejauku. Mašinoje vyravo nejauki tyla.

- Taigi... koks tavo vardas? ,- paklausė Zayn.

- Te...,- nespėjau pabaigti.

- Tesa,- pasakė Harry.

Vėl isivyravo nejauki tyla. Po kiek laiko.

- Atvažiavom,- pasakė Liam.

Sustojom prie didelio namo.

- Pala, tai ne mano namai,- pasakiau.

- Tu sakei namo, bet nesakei pas ką,- nusišypsojo Harry.

- Harry tik juokauja,- pasakė Liam.

Ir išlipo iš mašinos. Na ką išlipau ir aš. Įėjom į namą, jis tobulas!

- Tuoj ateisiu ir galėsim varyt,- pasakė Harry,- jauskis kaip namie.

- Važiuosiu su juo?,- nepatenkinta paklausiau.

- Jap,- išsidrėbė Niall ant lovos.

- Gal kas nors pasisiūlis vietoj jo?

- Noup..., pasakė Lous,- kuo jis tau nepatinka?,- susidomėjo.

- Tiesiog erzina.

Tada kaiptik atėjo Harry.

- Grįžau,- tarė Harry,- galim varyt.

- Jo, jo koks skirtumas,- nusekiau garbanių.

Įsėdom į juodą Leksusą. Nebloga mašinikė, jauki, erdvi, patogi. Padiktavau jam adresą ir pradėjom važiuot. Jis į džipiesą įvedė mano padiktuotą adresą. Įjungiau radiją, nes buvo nejauki tyla. Per ją kaip tik grojo faina daina kurios nesu girdėjus.

- Kokia čia grupė dainuoja?,- paklausiau.

Jis pažiūrėjo į mane kaip į kokę neišmanėlę.

- Čia mūsų grupė.

- Rimtai? Neblogai.

- Neblogai?!,- nusišypsojo,- Kitos pasakytų, kad nuostabu ir nepakartojama.

- Bet aš ne kitos.

- Pastebėjau tai pirmą kartą kai susitikom,- iš jo veidi djngo šypsena.

- Kaip vadinasi ši daina?

- Night changes.

- Ok, parsisiūsiu iš sesers. Ji didžiausia jūsų fanė.

- Negali būti,- nusijuokė Harry.

O jis visai miejas. Pala ką?

- Jo... ji vaikės mane per visus namus, kad nepasakiau, kad važiuosim į Londoną. Gerai, kad peilio nesugalvojo pasiimt,- sukikenau.

- O dieve, baisu man būtu su ja gyvent,- nusijuokė garbanius.

- Aš kekvieną dieną baimėje,- nusišypsojau.

Harry pažiūrėjo į veidrodėlį.

- O ne... Tik ne dabar.

- Kas?

- Paparaciai. Jie kažkaip susekė mus. Uhhh!

- Blogiau tikrai nebus,- pasakiau,- Po posukio suk į dešinę.

- Tikrai? Tu tuo tikra.

- Jei nori atsikratyti paparacių tada taip. Suk!

Jis pasuko. Paparaciai dingo.

- Kur męs važiuojam?,- paklausė Harry.

- Am... Nežinau... bent jau paparacių atsikratėm.

- Bet tai nėra geriau nei važiuoti nežinia kur.

- Na tada sukis atgal!,- užrėkiau.

Tada staiga kažkas pradėjo pypsėti.

- Ką tai reiškia?  Tas pypsėjimas.

- Kad mums baigėsi degalai. Ir tai reiškia, kad blogiau nebus?!,- piktai pasakė Harry ir trenkė į vairą.

- Nesinervuok čia,- ir pasiėmus šmutkes išlipau iš mašinos. 

Čia kažkokia laukymė. Uhhh! Harry taip pat išlipo.

- Kur tu eini?,- paklausė Harry.

- Namo!

- Aš eisiu su tavim,- pribėgo prie manęs.

- Ne!

- Uhhh! Kodėl tu tokia užsispyrus?!

- Aš bent jau nesu išlepusi dainininkė, kuri galvoja, kad yra pasaulio bamba ir gali tūrėti viską ko tik įsigeis!,- išbėriau it žirnius.

- Tu taip apie mane galvoji?,- nusivylusiu balsu pasakė ir sustojo.

- Taip!,- atsisukau į jį.

- Tu labai klysti. Aš tūrėjau atsisakyti šeimos ir draugų, kad galėčiau siekti to ką dabar turiu.

- Ou... Aš... nežinojau.

- Nieko tokio,- pakėlė savo gražias mėlynai žalias akis.

Po kelių valandų ėjimo priėjome upelį. Ten buvo labai gražu. Žydėjo gėlės ir žalia žolė. Aplink skraidė paukšiai ir augo pavieniai medžiai. Šalia upelio buvo didelis akmuo ant jo ir atsisėdau. Tada šalia atsisėdo ir Harry.

- Kaip čia gražu,- pasakiau.

- Taip...

- Reuktų dažniau čia atvažiuoti.

- Reiktų...

Tada Harry nuėjo prie upelio atsigerti. O aš tyliai prisėlinau ir įstūmiau jį į vandenį. Aš pradėjau juoktis.

- Nejuokinga,- šypsodamasis pasakė.

- Gal tau ir nejuokinga bet man tai žiaurei. Dar labiau juokiausi.

Tada jis išlipo iš vandens ir grėsmingai artėjo prie manęs.

- Ateik čia!,- surėkė ir pradėjo mane gaudyti.

- Ne!,- bėgau juokdamasu.

Ilgai neuštruko kol jis mane sugavo ir paėmė į savo glėbį.

- Ne, ne, ne!,- rėkiau dar juokdamasi.

Spardžiausi kiek galėjau deja Harry buvi stipresnis užmane. Jis įbrido į vandenį ir įmetė mane. Aš vis dar juokiausi. Aš paėmiau jo galvą ir panardinau. Tada taškėmės kokią valandą.  O kai baigėm vėl atsisėdom ant akmens pasišildyti.

- Linksma buvo,- nusišypsojau.

- Jo...

Aš atsistojau staiga pajaučiau rankas ant liemens. Harry mane parvertė ant žolės ir laikė mano rankas.

- Harry... mums laikas eiti,- nusišypsojau.

Jis man atsakė tuo pačiu. O tada pradėjo linkti prie manęs.

- Harry ką tu darai?,- paklausiau.

Bet jis manęs neklausė. Jis jau buvo per tris centimetrus nuo manęs.

- Harry?

Tada jis mane pabučiavo.  Jis mane pabučiavo! Bučinys buvo aistringas ir kupinas jausmų, o mano pilve skraidė drugeliai. Pirmą kartą tai jaučiau. Tai pats geriausias jausmas pasaulyje. Staiga jis atsitraukė ir gryžome į tikrovę. Harry nusišypsojo man, o aš šyptelėjiau jam. Jis pakėlė mane nuo žemės.

*********************************
Nauja dalis! Tikiuosi patiko ;) Komentuokit, jeigu kas negerai ar reik patobulint. Jei netingit vote. Ir sori už klaidas.