*4 Skyrius*

Sedėjau ir žiūrėjau pro langą. Dangus apsiniaukęs. Artėja audra..., bet man nerūpi. Pasisukau į kitą pusę. Vaikino nebuvo. Jis nuėjo man parnešti pavalgyti nors pats puikiausiai žino, kad nevalgysiu. Nenoriu. Nieko nenoriu. Kaip tik tada juodaplaukis parėjo.

- Atleisk, labai didelė eilė. Bet buvo verta,- nusišypsojo parodydamas maišęlį su maistu.

Aš tik nusisukau. Patylėjau, o tada tariau:

- Nereikėjo. Valgis mažiausiai ko dabar noriu...,- nuleidau galvą ir atsisukau į jį.

- Nagi, Tif. Tau reikia pasistiprinti...

- Ačiū. Tikrai, bet... bet... nenoriu.

- Na jei persigalvosi...,- padėjo maišelį ant staliuko prie mano lovos,- Mastas šalia.

Jis atsisėdo ant kedės ir maigė savo telefoną. Aš pasisukau į jį ir pradėjau nužiūrinėti. Jis turi kaip ir blogo vaikino įvaizdį. Juodi džinsai, balta it sniegas maikė su kažkokiais užrašais, juodi odiniai batai ir odinė striukė. Akimis pakilau viršun. Matosi ryškios žandikaulio linijos. Rožinės patrauklios lūpos. Juodi it anglys sukelti plaukai. Ryškios blakstienos ir... rudos kaip pati rudens giluma akys. Visada norėjau tokių akių, bet gavau žydrai mėlynas. Net pati nesuprantu... Kiti man sako, kad pavydi mano akių, bet man jos visiškai neįpatingos. Bet to vaikino... Peržvelgiau jį dar kartą ir grįžau prie akių. Bet mano nelaimei jis jau žiūrėjo ir sugavęs mano žvilgsnį šyptelėjo. Aš visa išraudau ir kol jis to nepamatė greit nusisukau.

Tylėjom kokią valandą kol pro duris neįsiveržė keturi vaikiani ir nepradėjo kone rėkt ant to vaikinuko. Aš pašokau ir žiūrėjau į juos šokiruota. Juodaplaukis pamatė mano veidą ir iškart nutildė vaikinus.

- Ššššš!,- jis susiraukė.

- Zayn,- suzyzė aukštas, liesas, šviesiai rudų plaukų vaikinas su dryžuota maike,- Mums reik varyt. Ir taip jau vėluoji. Simon mus užmuš. Ir aš iš rimtųjų.

- Man nesvarbu. Man reikia būti čia.

- Bet Zayn,- prakalbo žemas šviesiaplaukis blondinas,- Tu čia jau kiek? Penkios dienos? Ne?

- Koks skirtumas?,- susiraukė.

- Zayn, tai svarbu... ,- pradėjo garbanius žaliaakis.

- Man ne. Aš niekur neinu. Darykit ką norit.

- Tu...,- garbanius buvo pertrauktas aukšto ne kūdo, bet ne storo rudaplaukio.

- Harry, užsikišk,- atsisuko į Zayn,- Aš su tvim seni. Mes pasiliksim. Įrašysim rytoj ar kitą kartą.

- Ačiū, Liam,- šyptelėjo Zayn.

Tada to Liam ar koks jo vardas žvilksnis pasisuko į mane.

- O labas,- nusišypsojo,- Atleisk už įsiveržimą, bet jie kaip maži vaikai visada.

- Aha,- teištariau ir įlipau atgal į lvą.

- Aš Liam,- priėjo ir padavė man savo ranką kurią bijojiau paduoti, bet visdėl to padaviau.

- Aš Niall,- priėjo blondinas ir norėjo apkabinti, bet pasitraukiau, jis keisti pažiūrėjo į mane ir išmetė tai iš galvos.

- Aš Lous,- dryžuotas priėjęs pasisveikino.

- O aš Harry,- nusišypsojo garbanius.

- Mhm. Puiku.

- Nepristatysi?,- paklausė Liam,- Kaip tave vadina?

- Nesvarbu kaip jie mane vadina. Jau nevesvarbu...,- nulenkiau galvą.

- Man svarbu,- sušnibždėjo Zayn, bet niekas jo negirdėjo išskyrus mane.

Aš greit pažvelgiau į jį. Jis nebuvo linksmas. Gal liūdnas, bet nepasakysiu. Nuvyjau mintis tolyn.

- Ūūū,- suriko Niall ir prišoko prie maisto kuris buvo padėtas ant staliuko.

- Niall,- suurzgė Zayn piktai,- Tai Tifani. Ne tavo.

- Bet tik kasnį.

- Ne,- susiraukė ir pažiūrėjo žudančiu žvilksniu kuris mane gasdino.

- Nu ok, ok.

- Na gerai,- tarė Liam,- Netrukdysim. Vaikinai, pėdinam iš čia,- išvarė visus išskyrus Zayn.

- Kodėl tu neini?,- paklausiau.

- O nori, kad išeičiau?

- Na nežinau... Tu čia dienom naktim. Manau, kad ir tu turi gyvenimą, o švaistai jį be reikalo... Be rimtos priežasties.

- Tu mano priežasti...,- sušnibždėjau.

- Manu, kad tūrėtum eiti... Pabūk su draugais. Juk neprapulsiu pabuvus viena.

- Na gerai...,- sustojo prie durų,- bet dar grįšiu,- ir uždarė duris.

- Kaip nori. Zayn...

Sudribau į lovą ir užmerkiau akis. Girdėjau tik aparatų pypsėjimą, mašinų variklį ir balsus už durų. Už valandos panirau į ramybę. Jau beveik miegojau. Buvau tokia pavargusi... Tik staiga pajutau kažkokį skudurą sau ant veido kuris man neleido kvėpuoti ir svaigino. Kažkas mane ištempė iš lovos. Bandžiau rėkti, spardžiausi kol jėgos pradėjo apleisti mano kūną ir tamsa pasirodė akių kampuose. Šalia pamačiau kažkokio daigto kojas. Sutelkusi pskutines jėgas paspyriau ir aparatas nukrito sukeldams sldidžiulį garsą. Skuduras greit dingo man nuo veido ir tas kažkas išlėkė pro langą, o aš suklupau gaudydama oro gurkšnius. Pro duris įlėkė seselės ir po sekundės visas šokiruotas Zayn. Jis apžvelgė visą palatą kol jo akys sutiko mano. Jis su palengvėjimu prišoko prie manęs ir padėjo atsistoti.

- Kas atsitiko?,- susirūpinęs ir kiek piktas paklausė.

- Tu išėjai. Ir aš... ir aš. Norėjau miego. Ir... ir tada... tada kažkas... skuduras ir... ir... ir,- kone verkiau.

- Nusiramink, viskas bus gerai, pažadu,- ramino apkabinęs.

Įsikniaubiau į jį ir verkiau. Galėjau mirti. Jis galėjo mane nužudyti. Aš tokia kvaila. Mano akys pačios pradėjo merktis. Aš pasidaviau miegui ir iškart užmigau.

Bạn đang đọc truyện trên: AzTruyen.Top