Atmerkiau akis. Pamačiau baltuojantį ligoninės kambarys. Aš ligoninėje. Kas per nesąmonė!? Kaip aš čia atsidūriau!? Aplink ūžte ūžė visokie aparatai. Nusitraukiau kažkokį daiktą nuo savo veido kuris akivaizdžiai man padėjo kvėpuoti. Palatoje nėra nieko. Kur mano tėvai? Kodėl jie ne čia? Gal nuėjo pavalgyti? Atsisėdau ir vos nusiplėšusi visus prie manęs prijungtus laidus iš po lėto nulipau nuo lovos. Po mažais žinksniais vos laikydamasi ant kojų žengiau prie durų. Kelis kar vos neparklupau, bet laikiausi. Žaizda... Skaumas baisus. Nenorėkit būti peršauti. Niekada. Išėjau į kolidorių ten nieko nebuvo. Patraukiau eiti toliau. Šį kartą parkritau. Nors atsistoti buvo or sunku, bet aš kovojau su tuo. Man reikia surasti savo tėvus. Nepasiduok. Nejausk. Nejausk ir susiimk. Sukaupusi visas jėgas atsistojau ir laikydama žaizdos vietą laikiau ją prispausta. Visą šį laiką jaučiausi keistai. Lyg kažkas būtų negerai. Aš turiu eiti toliau. Privalau. Atsirėmiau į sieną ir ja remdamasi ėjau toliau. Ir pagaliau raėjau pagrindinį kolidorių. Ten stovėjo tas pats juodaplaukis kurį apgyniau nuo kulkos. Jis kalbėjo su daktaru. O šalia ant suoliuko sedėjo dar keturi vaikinai su trijomis merginomis. Aplink vaikščiojo daugybė žmonių, seselių ir daktarų. Ilgai netruks kol jie mane pamatys. Turiu judėti toliau... Paėjau kelis žinksnius pirmyn ir vos vėl nesuklupau. Žaizdą tiesiog degino. Kelios ašaros išspūdo man iš akių. Deja nebuvau per daug greita ir kažkos daktaras mane pamatęs kažką prasidėjo rėkti. Visos spalvos aplink išsiliejo, o garsas susimaišė. Taz juodaplaukis vaikinas išgirdęs daktarą ir pamatęs mane greit pasileido koriforiumi pas mane. Pajaučiau nežmonišką skausmą šautinėje žaizdoje. Pažvelgiau į apčią ir ant savo pižamos pastebėjau didelė kraujo dėmę. Šūdas... Pajaučiau kaip mano keliai linlsta ir aš krentu, vet nukrentu į to vaikino glėbį. Jo skvarbios, išsigandusios,sutrikusios, sumišimo ir liūdesio pilnos rudos akys žvelgė į manąsias. Pajutau kaip viskas aplink nyksta ir tampa tamsa. Taip kol lieka tik tamsa.