Sveiki, mano vardas Tifani. Man 17. Aš linksma, draugiška, keisto charakterio ir puikių manierų mergina. Mano plaukų spalva yra ruda. O akys žydros. Žinau keistas derinys, bet nesiskundžiu. Mes su tėvais šią vasarą nusprendėme nuvažiuoti į žymųjį Londono miestą. Tai taip šaunu. Tikiuosi patirsiu daug nuotykių, nes nuotykiai tai mano gyvenimo prasmė!

Lėktuvu atskridome dieną. Iš pat pradžių nuvažiavome į viešbutį. Viešbutis gan prabangus. Man patiks čia. Tėvai išėjo į kavinę, o ką man ką veikti? Staiga kažkas pasibeldė į duris. Atidariusiu jas pamačiau jauną gal kokių 23 metų vaikiną.

- Labas.

- Labas ar tavo tėvai kambaryje?

- Ne... O kas tu toks?

- Aš tavo tėčio draugas. galiu užeiti?

- Ne,- dariau duris kai mane kažkas sustabdė.

- Nebūčiau tuo tikras,- pasakė jis ir žengė į kambarį.

Tada jis artinosi prie manęs kai aš ėjau toliau nuo jo. Staiga jis pagriebė mano alkūnę.

- Padėkit!,- surikau, o jis man uždengė burną.

- Jei išgirsiu bent cypt,- jis išsitraukė pistoletą.

- Prašau...

- Tylėk!

Jis pradėjo draskyti mano rūbus. O dieve padėk! Ašaros šlaužė mano skruostais. Jis pradėjo mane bučiuoti. Ew! Pasitaikius progai kai jis atitolo spyriau jam į jo tarpkojį ir atsikėlusi nuo sofos pradėjau bėgti bet kur tik kuo toliau nuo to psiho. Bėgau kolidoriais. Atsisukau į galą pažiūrėti ar niekas nesiveja kai... Atsitrenkiau į kažką. Tai buvo gana aukštas, tamsių plaukų ir tamsių akių vaikinas.

- Oi atsiprašau.

- Sveikutė, kur taip leki?

Tada pamačiau už to vaikino nugaros gal už kokių 5m stovėjo tas pats vyras su pistoletu. Aš buvau išsigandusi ir sutrikusi. Vaikinas tikriausiai pamatė mano veido išraišką ir kad žiūriu ne į jį, o į kažką kitą tad bandė suktis pažiūrėti, bet aš jį sustabdau.

- Ne- ju- dėk,- pašnibždėjau.

- Kodėl?

- Ne- ju- dėk,- pakartojau.

Tada vyras nusitaikė į tą vaikinuką. Aš negalėjau leisti jo nušauti tad aš jį patraukliau ir užstojau. Deja kulka pataikė į mane tad aš nukritau. Vaikinukas atsisuko į šūvio garso šaltinį o tada sutrikusiu žvilksniu į mane. Vyras pabėgo, o vaikinukas pribėgo prie manęs.

- Tau viskas gerai?,- tada jis pamatė žaizdą.

Jo akys buvo pilnos baimės ir sutrikimo. Jis išsiėmė savo telefoną ir paskambino greitajai. Tada pajėmė mano suglebusi kūną ir priglaudė prie savo.

- Ššš... Viskas bus gerai, meile. Tik šiek tiek pakentėk ir viskas bus gerai.
Po jo žodžių viskas užtemo. Negi aš miriau?