Sedėjom kavinėje. Kalbėjom. Viską išsiaiškinom. Bet vistiek jam neatleidau. Dar ne laikas. Kai ateis laikas pranešimų, o dabar tebūnie kaip yra.

- Norite dar kavos?,- paklausė priėmusi padavėja.

- Ne dėkui,- atsisakėme ir padavėja išėjo.

- Na ką? Judam?

- Aha... Esi čia buvęs?

- Tiesą sakant ne.

- Nori paslankioti po miestą?

- Žinai... Puiki mintis,- šyptelėjo,- Einam.

Nusejiau paskui jį. Nuėjome į ledų parduotuvę. Ten ledai labai brangūs, bet girdėjau labai skanūs. Aš pasiėmiau vanilinius su šokoladu ir kokoso drožlėm. O Zayn pasiėmė granatų skonio.

- Mmm...,- pasigardžiuodama numykiau sedėdama prie staliuko,- Nori paragaut?

- O duosi?,- šyptelėjo.

- Be humoro Zayn,- nusijuokiau ir jis kartu,- Imk,- daviau ledų, o tada kai paragavo kone tėškiai jam juos į veidą ir pradėjau isteriškai juoktis.

Manau, kad mus palaikė bepročiais... Tiksliau mane.

- Nejuokinga,- juokėsi Zayn valydamasis veidą, o tada kai visiškai to nesitikėjau jis tėškė savo ledus man į veidą, o tada pradėjau dar labiau juoktis, kad net atėjo mūsų išvaryt! Tik radę progą nesigrežiodami pasileidom bėgti.

Pakeliui sutikom fanių burių... kaip ir visad tiesą sakant. Kur tu čia ramiai pabūsi. Taigi kaip ir sakiau sutikom fanių. O kur fanės ten ir bėdos. Kur bėdos ten ir krosas. Kur krosas ten ir One Direction. Kur One Direction ten ir aš. O kur aš visada atsiras ,,kažkas" kuris sugadins man ar mums dieną.
Taigi... viskas buvo taip... Kai pagaliau atsilplėšėm nuo fanių nusprendėm padaryti pertraukėlę ir nueiti į parduotuvę. Na aišku taip ir padarėm. Nusipirkom atsigert ir nuėjom atgal į parkelį. Atsisėdom po medžiu ir kalbėjome kokią gerą valandą. Tada mano telefonas suvibravo tad pažiūrėjau į pranešimą.

Nuo: Dėdė Si
Kam: Eva
Tema: Kur jūs su Zayn? Jau laikas važiuoti. Paskubėkit. Aš jau išvažiuoju. Iki.

Trumpai ir paprastai. Tikras dėdė Si... Tada jam atrašiau:

Nuo: Eva
Kam: Dėdė Si
Tema: Nesijaudink. Mes jau. Gerai. Ate.

Tada atsisukau į Zayn ir tariau:

- Mums jau laikas. Jau Saimonas išvažiavo.

- Saimonas? Kaip prašmatnu,- nusijuokė ir atsistojęs padėjo man.

- Ha ha ha. Kaip juokinga,- sarkastiškai pasakiau.

Visą kelią ėjom kalbėdami apie visokius dalykėlius kurie patiko vaikystėje ir patinka dabar. Buvo linksma iki kol pasiekėme stovėjimo aikštelę. Mūsų veidai persikreipė tąpačią akimirką kai pamatėme visiškai tuščią stovėjomo aikštelę.

- O kur atobusas?,- pasikasė pakaušį Zayn.

- Zayn... Pasakyk, kad tai kažkoks durnas pokštas. Maldauju,- jau žiūrėjau į jį deja jo išraiška nesikeitė, o tai blogai...

- Bet kaip? Kaip jie galėjo išvažiuoti be mūsų?

- Nežinau.

- Šūdas!,- susiėmė už galvos.

- Tai gal paskambink? Genijus,- prunkštelėjau ir jis kaip žaibas išsitraukė telefoną.

- Alio? Niall? Kur jūs po velnių!?,- pradėjo šnekėt,- Kur!? Negirdžiu! Alio!? Niall!?,- tada padėjo ragelį ir vos tvardėsi kamnors nesmogęs.

Kačiukas supyko... oh well... Norėjau jį nuraminti tad prasitariau ko netūrėjau, nes viskas dar labiau pablogėjo...

- Vis gi blogiau nebus...,- o tada pajutau lietaus lašus krentant man ant veido,- Rimtai!? Aš maniau, kad taip būna tik filmuose.

- Pasirodo, kad ne...,- suburbėjo nusivylusiu balsu,- Einam. Jau temsta... Ir lyja,- pabrėždamas 'lyja' keistai pažvelgė į mane.

- Ei. Nežiūrėk į mane taip. Gi aš nekalta, kad 'Motina Gamta' sugalvojo nusišlapinti būtent dabar.

- Nesvarbu. Reikia susirasti vietą miegui.

- Nebloga mintis.

Ėjome tylėdami gal kokias 45min. Buvo šalta ir šlapia kol Alialiūja! Voešbutis! Ne 5 žvaigždučių, bet ir ne šiukšlynas... Tik įėjus trenkė didžiulis šilumos kamuolys. Buvo beprotiškai gera. Iš pradžių mus kaip ir palaikė benamiais dė kapišonų ir pan., bet tik pamatę Zayn atpažino ir atsiprašė. Iš juoko voliojausi po grindim. Savo galvoje aišku. O kaip kitaip? Ir taip atrodžiau itartinai su savo šypsena, o kas būtų atsitikę jei būčiau pasivoliojusi? Spėju, kad būčiau išlydėta apsauginių į baltą furgonėlį, aprengta tramdomaisiais marškiniais, išvešta ir nemanau ar kada parvešta... jo... tai bent dienelė būtų...

Kai aš fantazavau visas šias nesaąmones Zayn mus priregistravo. Gavęs kambario raktą parėjo pas mane.

- Einam.

Atsistojau ir nusekiau jį. Liftu pakilom į ketvirtą aukštą. Ėjom kolidoriais kol sustojom prie kambario durų. Zayn jas atrakino ir įleidęs mane po savęs urakino. Kambarys nebuvo įspūdingas, bet kažkas jame traukė. Net man netarus nė žodžio prakalbo Zayn.

- Džiaukis. Šis kambarys buvo paskutinis.

- Džiaugiuosi.

- Gerai.

Tik pamačiusi vonios kambarį į jį įbėgau ir užsirakinusi bei nusimetusi visus šlapius drabužiuos panirau į burbulų pilną vonią. Man to trūko jau senai. Tiesą sakant nepamenu, kada taip labai norėjau į vonią. Po valandos mirkimo pasibeldė Zayn.

- Kada tu pabaigsi ten? Kaikas irgi laukia.

- Tuoj. Pakentėk. Gi nenumirsi,- pajuokavau.

- Numirsiu.

- Kantrybės, Zayn, kantrybės.

- Ugh...

Išlipau iš vonios ir apsivilkusi chalatą išėjau.

- Pagaliau,- suburbėjo Zayn.

- Nebūk bobutė. Beburbėk.

Jis daugiau nieko nesakė tik nuėjo į vonią. Tuo tarpu aš atsidariau spintos stalčių kuriame buvo visokių dydžių apatonis trikotažas. Būdama YOLO kokia esu susiradau savo dydį ir jį apsimoviau. Atidariusi spintelę aukščiau radau naktinius. Išsirinkau saco dydžio gražiausius ir juos apsivilkau. Kaip tik išėjo ir Zayn. Jis buvo pusnuogis. Išskyrus vieną vietą. Suprantat? Man pasidarė karšta. O jo raumenys... OMG... Aš išsilydisiu...

Bet tada išgirdau savo smegenis: "Eva privalai susiimti. Jis ne tau. Daugių daugiausia jis gali būti draugas ir nieko daigiau. Dievaži juk jam tu neįdomi! Dėl kitos tave paliko Trevis paliks ir Zayn. Manai nėra geresnių už tave? Deja yra. Taigi susitaokyk su faktu: 'Netavo lygio' ir mesk viską iš galvos."

- Ei,- pamosikavo rankom.

- Kas?

- Iš kur gavai šiuos rūbus?

- Ai spintoj radau. Pasižiūrėk ir tu. Nes tikrai plikam neleisiu miegot,- įlipau į lovą.

- Kodėl? Nepatinka nuogi vaikinai?,- nusišypsojo pedo face.

- Ne. Tiesiog tai šlykštu. O dabar. Susirask sau rūbus ir einam miegoti.

Po kelių minučių jis pasirodė su juodom pižaminėm kelnėm ir tikrai be parškinių.

- Rimtai? Nebuvo tavo dydžio marškinių?

- Ne.

- Ugh... Koks skirtumas...

Jis įlipo į savo lovos pusę, o aš sudėjau pagalves tarp mūsų. Žinau. Vaikška, bet visadanorėjau taip padaryti, o dabar gana gera proga.

- Ką tu čia darai?,- sutriko Zayn.

- Čia mano, o ten tavo. Nė vienas negali jos perženkti.

- O kas jei peržengi.

- Dėsiu su lempa,- tiesiai šviesiai skėliau.

- Gerai. Labanakt,- išjungė šviesą.

Atsiguliau ir nusisukau nuo jo. Užmerkiau akis ir mėgavausi artėjančio sapno juoduma. Bet... Žinot tą miego tarpą kai esi ant ribos. Arba užmigsi arba dėl kokio garso atsibusi. Taigi. Buvau šioje padėtyje kai staiga išgirdau didžiulį griaustinį ir pamačiau žaibą. Tiesiog pašokau iš lovos. Kone į kelnes pridėjau. Tikrai. Matot. Nuo mažens bijau žaibų ir panašių dalykų. Nežinau kodėl tiesiog bijau.

Įlipau atgal į lovą. Mėginau savr nuraminti, bet po kiekvieno blyksnio ir didžiulio garai pašokdavau. Tad nusprendžiau pažadinti Zayn. Prasta mintis...

- Zayn,- pajudinau,- Zayn!,- ir jis pašoko.

- Kas!? Kur!? Kada!? Eva? Kas yra?

- Aš bijau.

- Ko?

- Žaibų ir griaistinių.

- Nejuokauk...

- Ne,- mane nutraukė žaibas ir jo dūžio garsas,- Aaaaa!,- suklykiau ir šokau pas Zayn.

- Jergau. Nusiramink.

- Sakiau, kad bijau.

- Gerai... Gulk. Užsimerk ir pamėgink pasapnuoti.

Padariau kaip liepta. O jis apsikabino mane per pilvą ir prisitraukė arti kaip įmanoma. Nuo to man kažkaip pasidarė jauku ir ramu. Net nepajutau kaip užmigau.