*

Jau norėjau prieiti prie savo „vakarienės", kai...

*

... prie stirnos pribėgo šuo. Šuo?! Da fuck! Iš kur jis čia? Aš maniau, kad šunų miškuose nėra ir dauguma jų yra naminiai. Tai... Bus labai gaila jį nužudyti... nors... gal išeis jį prisijaukinti? Atsistojau ir ruošiausi eiti prie šunėko, bet prie jo priėjo vaikinas. Šviesių plaukų ir žalių akių. Gal 2 metais jaunesnis už mane. Greit pasislėpiau kai suvokiau, kad vis dar stoviu vidurį miško kas labai greitai galėjo patraukti vaikino akį. Jis man kažkur matytas... Gal jis irgi bando išlikti?... Bet iš kur tada tas šuo? Iš vis ką jis čia daro ir kodėl jis toks pažystamas man nors pirmą kartą jį matau? Kilo tiek dauk klausimų į kuriuos atsakymo nežinau. Tai taip... kvaila. Visas šis mėšlas kvailas. Išgidau švilpimą.

- Hey! Sparki!,- sušvilpė,- Eukš drauguži!,- vis kvietė šunį vaikinas,- Ką radai?,- jis priėjo prie šuns kuris uostinėjo mano užmigdytą stirną. Mano vakarienę!

- Kas čia?,- sukluso pamatęs gulinčią be sąmonės stirną,- Vargšelė. Pala ji tik užmigdyta,-jis ištraukė strelytę,- Na va. Sparki ką manai jei parsineštume ją namo?,- paklausė šuns nors puikiai žinojo, kad šunys nekalba.

Šuo sulojo ir vaikinas užsimetė stirną ant kupros. Pala. Ką?! Mano stirną?! Mano vakarienę?! Jis tikrai žada ją išsinešti?! O ne! Ne, ne, ne. Taip lengvai jis neišsisuks! Arba jis man ją atiduos arba aš ją iš jo atimsiu jėga, bet bada nebūsiu! Greit šokau ir pradėjau bėkti prie blondino. Prisiartinusi šokau ant jo ir parverčiau, o stirna nukrito.

- Kur eini su mano grobiu?!,- rėkiau jam tiesiai į veidą.

Šuo pradėjo loti ir ginti tą subingalvį kuris nori pavokti mano grobį. Aš atsitraukiau nuo blondžio ir pažiūrėjau į šunį. Jis dar kartą piktai sulojo, o tada nutilo lyg pamatęs vaiduoklį. Tada pakreipęs galvą, nedelsdamas isibegėjo ir užšoko ant manęs. Jaučiau jo liežuvį vis braukiant man per veidą ir palikdama seilių pėdsakus. Ew!!!

- Ew!!!! Atstok!,- rėkiau šuniui kuris laižė mano veidą,- Patrauk jį nuo manęs!,- suspiegiau vaikinui.

Vaikinukas paėmė šuns antkaklį ir patraukė jį nuo manęs. Aš nusivaliau veidą ir atsistojusi pasakiau:

- Kitą kartą laikyk savo šunį toliau nuo žmonių.

- Paprastai jis taip nedaro...,- susimąstęs pasakė,- Turiu omenį jis paprastai kandžioja žmones, o ne... laižo?

- Nesvarbu. Aš tik pasiimu savo...,- pažiūrėjau į vietą kurioje buvo stirna, bet... jos nebėra,- Kur povelniais tas mėsos gabalas!?

- Nežinau. Tikriausiai atsibudo ir pabėgo.

- Tu... tu kaltas! Jei nebūtum atėję aš būčiau ramiai ją suvalgius, bet ne! Turėjo ateiti kažkoks subingalvis ir viską sušikt!,- rėkiau ant jo, o po to trenkiau jam į snukį,- Asile tu!

- Man pakaks! Sparki pulk!,- užrėkė vaikinas su kraujuojančia nosimi.

Aš stovėjau ir laukiau šuns atakos, bet šuo stovėjo kaip stovėjęs ir tik vizgino uodegą. Atsisukau atgal į blondžių ir pažiūrėjau abejingu žvilkniu.

- Jei tai viskas ką jis moka tai... apgailėstauju. Tu miręs.

- Palauk!,- šaukė vaikinas kai jau raitavausi rankoves.

- Ko?

- Aš turiu maisto. Jei nori aš galiu... tu gali jo pasiimti...

- O kaip aš galiu tavimi pasitikėti? Aš tavęs nepažystu.

- Jei nori valgyti teks.

Minulę pagalvojau ir nusprendžiau pasitikėti juo. Vis dėl to aš išbadėjusi.

- Gerai...

- Beja koks tavo vardas?,- paklausė blondžius kai ėjome į miško tankmę.

- Ne tavo reikalas, atkirtau.

- Gerai, gerai... Aš tik klausiu.

Tyla...

- Ketrina,- tyliai pasakiau.

- Taileris. Malonu.

- O man ne,- atkirtau.

- Kodėl?,- suzyzė kaip mažas vaikas.

- Tarkim tu smitdi.

Jis nutilo. Ėjome ilgai. Kai pagaliau atėjome buvo tamsu. Priėjome kažkokią syovyklavietę panašią į tą iš kurios išėjau tik daug tamsesnė ir baisesnė. Čia šiutpu net ir man.

- Čia,- parodė į dešinę.

Pasukom ir priėjom namelį. Jis atidarė duris ir pasakė:

-Damoms pirmenybė,- nusišypsojo.

Atvėriau duris ir po truputį įęjai į namelį. Jis buvo apleistas. Matėsi, nes jis pilnas dulkių ir supuvusio medžio liekanų. Ew. Staiga, kažkas užmovė man ant galvos maišą ir rišo rankas bei kojas. Tas kalės vaikas mane pakišo! Ugh! Pradėjau rękti, spardytis, kumščiuotis ir visaip kaip įmanoma kratytis. Tada pajutau kažką ant savo burnos. Kažkas užrišo mano burną. Tada pajutau didelį skausmą galvoje ir panirau į tamsą. Nors neesmė, kad ir taip tamsu buvo. XD

*****************************************************

Sveiki! Štai ir nauja dalis! Yay! Sorry kad ilgai nekėliau. Tikiuosi, kad patiko. Nepamirškit vote ir komentuoti. Luv ya! Bye! :*