Po muštynių išėjau iš stovyklavietės pravėdinti galvą. Susikišau rankas į savo trumpą odinį švarkelį ir patraukiau miško takeliu į nežinią. Staiga pajutau rankas ant savo peties. Aš pasidaviau refleksams taigi staigiai atsisukau ir trenkiau kumščiu kažkam į pilvą. Atsimerkusi pamačiau susirietūsį Metą. Išsižiojau ir užsidengiau burną rankomis.

- Oi! Atsiprašau!,- prišokau prie jo,- Aš nenorėjau! Tikrai. Tai tik refleksas!,- padėjau jam atsistoti,- Aš LABAI, LABAI atsiprašau!

- Nieko tokio,- išsitiesė,- Tik refleksas, kaip tu ir sakei. Bet turiu pagirti, turi jėgos,- nusijuokė.

- Aha... Ačiū... Tikriausiai... Bet vistiek atsiprašau.

- Nieko- tokio,- lėtai sarkastiškai pasakė.

- Tikrai? Aš tikrai nenorėjau.

- Tikrai. Gal jau baiksim šią temą?,- nusijuokė.

- Ak taip. Taigi... Tu mane sekei?,- paklausiau įtartinai žiūrėdama į Metą.

- Am... Ne,- pasikasė pakaušį ir sutriko,- Gal... Na taip aš tave sekiau.

- Kodėl?

- Nežinau... Maniau, kad išeini.

- Na ne, bet jei nori galiu išeiti.

- Ne! Aš, tu negali.

- Kodėl?

- Aš negaliu tau pasakyti, kol...,- sustojo jis.

- Kol...?,- pratęsiau.

- Kol...

- Greičiau gimdyk! Aš neturiu visos dienos!

Jis nusijuokė.

- Kol pati nesužinosi.

- Rimtai? Ir ką man reikės daryti, kad sužinočiau?

- Na tai sudėtinga. Jei žadi likti...

- Nežadu,- įsiterpiau.

Jis į mane pažiūrėjo keistu žvilksniu.

- Tęsk,- paraginau.

- Tau reikės įrodyti, kad tu gali būti to dalis,- parodė į toliau esančią stovyklavietę.

- Na tarkim norėčiau pasilikti ką man reiktų padaryti, kad įrodyčiau?

- Jei kas nors nori būti priimtas jam reikia išlikti vieną dieną ir dvi naktis be ginklo ar maisto miške vienam be jokios palydos ar pagalbos, jam reikia atnešti kokį įpatingą daigtą arba sumedžiotą žvėrį, patikėk tai yra beprotiškai sunku. Jei išgyveni tu priimtas, jei ne... pati supranti.

- Kaip... Barbariška. Aš tikrai nebenoriu pasilikti.

- Kodėl?

- Nes tai baisu. Tikrai... Tu pagalvok kaip tai... Nesveika.

- Tu ką tik mus pavadinai nesveikais?

- Na nežinau tikriausiai, jei tai būdas kaip žudyti žmones, nes yra ir paprastesnių.

- Tai būtina jei...,- aš jį nutraukiau.

- Būtina kankinti juos? Rimtai?

- Ne visai. Būtina įsitikinti, kad jie yra ištikimi mums.

- O kam kitam jie gali būti ištikimi? Čia nieko kito nėra!

- Yra ir kiti kurie kariauja prieš mus.

- O! Berneli! Dabar aš tikrai į tai nesivelsiu. Aš dinkstu iš čia kol manęs nenužudė,- išrėžiau ir paspartinau žinksnį.

- Tu negali.

- Ir kodėl gi?

- Jie tave nužudys! Tu negali niekur eiti.

- Stebėk!,- atkirtau.

Jis tikrai mane užkniso. Galvoja, kad gali man nurodinėti. O aš maniau, kad sutarsim, deja mūsų interesai nesutampa. Ką gi. Tada jis stipriai paėmė man už alkūnės ir atsuko mane į save.

- Paleisk!,- suklykiau.

- Ne. Prašau. Pasilik bent keliom dienom ir įsitikink, kad mes ne tokie kokius tu mus laikai.

Isivyravo tyla.

- Paleisk,- sušnypščiau pro sukąstus dantis.

Jis paleido.

- Prašau...

- Gerai,- sumurmėjau,- Bet trumpam.

- Gerai,- pasakė Metas.

- Galim eit?

- Taip žinoma, tik po tavęs.

Ėjom tylėdami visą kelią. Pagaliau priėjome stovyklavietę. Susilaukiau keistų žvilknių. Lyg kiekvienas žvelktų į mane kaip į lavoną. Keista... Atsisukau į Metą. Jis žiūrėjo su nerimu akyse. Kas jam negerai? Kas jiems visiems negerai?

- Kas čia dedasi? Kodėl jie žiūri į mane taip?

- Tesa, tave paskundė.

- Kaip tai paskndė?

- Tau teks įvykdyti užduotį arba būti ištremtai.

- Tai neskamba patraukliai.

- Nesvarbu... Tau vistiek reikės pasirinkti.

- Na po kol kas aš noriu gyvent tai...

Mane pertaukė prie mūsų priėjęs jaunas vyriškis.

- Prašau su manimi,- ir pradėjo eiti.

Metas suspaudė mano ranką ir tempė mane paskui save. Rimtai, kas čia dedasi? Pagaliau priėjom didžiausią palapinę visoje stovyklavietėje. Mes įėjome į palapinę ir jos gale buvo kėdė kurioje sėdėjo pagyvenusi moteris. Tikriausiai vadė. Šalia jos stovėjo Tesa. Kaip aš jos nekenčiu! Vien pažvelgus į ją man užverda kraujas ir noras smogti jai tiesiai į jos patenkintą snukį.

- Panele, priekį arčiau ir prisistatyk,- tarė moteris.

Aš žengiau drąsiai prie jos. Aš nežinau, bet aš sunkaus būdo. Kiek pamenu visada buvau drąsi ir nuožmi.

- Beja aš Ketrina, bet galit vadinti mane Ket,- nusišypsojau moteriškei, o ji man.

- Taigi... Turiu tau klausimą Ket.

- Šaukit,- tariau ir pamačiau, kad moteris į mane keistai žiūri,- Tai tik posakis, tęskit. Aš įdėmiai klausau.

- Bet kokiu atvėju... Kaip tu čia atsiradai?

- Am... Buvo taip, kad aš atsibudau mašinos bagažinėj. Mane kažkas ištempė, tada aš vos nepabėgau, tada jis man kažko suleido, tada tamsa, tada miškas ir kuprinė. Pasiėmiau kuprinę ir ėjau kažkur, tada ta maušė vos manęs nepašovė,- parodžiau į Tesą ir tęsiau,- tada bėgau, tada man kažkas trenkė vėl tamsa, tada atsibudau ir pamačiau Metą, tada mes kalbėjomės, tada paprasčiau eiti kartu , tada jis leido, ir tadam aš čia! Ai be to aš susimušiau su ta mauše,- patenkinta parodžiau į Tes,- Štai mano istorija!

- Įdomu... O kas tavo tėvai? Kur gyvenai?

- Sorry neatsimenu. Nieko. Tuščia.

- Gerai... Ar nori pasilikti?

- Jo.

- Ne 'jo', o taip,- tipo pataisė moteriškė.

- Gerai jau gerai. Taip aš noriu pasilikti jeigu galima, aišku.

- Bet žinai ką reikės padaryti?

- Taip. Ir manau, kad tai yra barbariška, bei nereikalinga, bet YOLO!

Visi aiktelėjo iš nuostabos ir pasibaisėjimo. Ką aš tokio pasakiau? Aš tik išsamiau savo nuomonę.

- Ir kodėl gi?

- Na. Yra taip, kad žmogus greičiau liks gyvas ir pereis į kitą pusę negu bus nuvestas nežine kur parnešti nežinia ko vien dėl to, kad jūs jį priimtumėte. Jūs patys pagalvokit. Ir jeigu būčiau kito žmogaus kailyje pereičiau į kitą pusę, bei gyvenčiau ramiai negu daryčiau tai ką reikia, bet... Aš nebūčiau aš jei nesurizikuočiau.

Visi į mane žiūrėjo paklaikusiais veidais išskyrus vadę, ji buvo susimąsčiusi. Ha! Prigavau! Buvo tylu ir man tai nusibodo.

- Tai..., kada man išvykti?,- nutraukiau tylą.

- Kada nori.

- Gerai. Tada nutarta. Rytoj.

Tada Tes pašnibždėjo kažką vadei į ausį ir nusišypsojo man sarkastiškai šypsena. Ką ji sugalvojo.

- Gerai. Jeigu jau taip veržiesi. Tau teks išbūti 4 dienas ir 5 naktis. Parnešti nieko nereikia, nebent nori. Tai tavo pasirinkimas.

- Bet...,- bandė sakyti Metas, bet buvo nutrauktas.

- Tai mano sprendimas Metai! Galite eiti.

Metas atrodė ne per geriausiai. Visas išpiltas prakaito, sunerimęs ir išsigandęs. Mes išėjome iš palapinės ir nuėjom į nuošalesnę vietelę prie trigubai mažesnės palapinės negu kurioje buvome prieš dvi minutes. Jis vis dar buvo su tokia pačia veido išraiška. Man baisu net žiūrėt į jį tokį.

- Kas tau negerai?,- paklausiau.

- Kas man  negerai?,- perklausė.

- Na taip. Kas tau negerai?

- Tu nesupranti?

- Ko?

- Kas antra mergina miršta per tas 2 dienas ir 3 naktis. Ir kas trečias vaikinas pareina gyvas po 4 dienų ir 5 naktų! O tu mergina!

- Wow! Tai žeidžia. Ir manau, kad tai merginų diskriminacija,- jis susiėmė už galvos ir pradėjo burbėt kažką po nosim,- Jezau susiimk tu gi vyras! O verkšleni čia kaip kokia boba!

Jis pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

- Ket, tu turi kažką savyje,- jis nusišypsojo vis dar žiūrėdamas man į akis.

- Žinau. Bet ačiū,- nusijuokiau,- Taigi... Jau vėlu.

- Ak taip, gali miegoti mano palapinėje.

- O kur miegoti tu?

- Savo palapinėj.

Pažiūrėjau į jį kreivu žvilkniu, kai jis jį pamatė pradėjo aiškintis.

- Na atskirai, aišku.

- Ok.

Įlindau į palapinę ir nustebau pamačiusi kas viduje. O bernelis nepėščias. Ginklų prisikrovęs iki kaklo. Geras, reikės pasisavinti kokį lanką ar ką. Ten stovėjo dvi lovos. Kaip supratau mano bus kairėje, nes dešinėje lova nepaklota ir ji Meto.

- Čia gan jauku. Na neskaitant ginklų.

- Taip...,- pasikasė pakaušį,- štai ta lova tavo,- parodė į kairiąją. Sakiau.

Atsisėdau ant lovos, o paskui atsiguliau. Dar kokią valandą kalbėjomės, o tada užmigau. Gi reikia pailsėti. Juk rytoj teks eiti. Kažkur.

*************************************************************

Sveiki! Štai nauja dalis! Tikiuosi patiko! Sorry, kad nekėliau. Vote ir koment! Bye!