Visą kelią ėjaom tylėdami. Aš galvojau apie visus prisiminimus kuriuos palaikau tuose namuose. Prisiminiau vasarą, kai tėtis pirmą kartą išmokimo mane šaudyti iš lanko...:

- Pasiruošusi?,- tyliai pašnibždėjo tėtis.

- Aha.

- Gerai. Dabar žiūrėk,- rodydamas žinksnį po žinksnio jis rodė ką daryti,- atsipalaiduok ir susikaupk, tegul visas pasaulis sustoja. Esi tik tu ir taikinys. Nusitaikyk ir...,- jis paleido strėlę tiesiai į vidurį,- paleido strėlę.

Aš įkvėpiau, visas pasaulis lyg sustojo. Nusitaikiau ir iškvėpusi paleidau strėlę. Ji pataikiau tiesiai į dešimtuką ir perėžiau tėčio strėlę. Tėtis stovėjo be žado.

- Wow! O tu nepėščia! Šaunuolė!

Pradėjome juoktis.

.........

- Ei! Žemė kviečia Sarą!,- iš prisiminimų mane ištraukė Semo balsas.

- Ką? Aš čia! Aš čia...

- Kur męs iš vis einam?

- Į bazę.

- Amm... Kas tai? Ir kur tai?

- Bazė tai išlikusių žmonių slėptuvė. Ben tūrėtų būti jeigu jų niekas nesurado ir nenužudė. Ir tai yra... Na tai toli, bet... Bent tūrėsim kur apsistoti. Dėl to tūrėtumėm dėkoti tėčiui ir mamai, nes sužymėjo žemėlapyje vietas kuriose būsime saugūs.

- Okey...

- Mums ten,- parodžiau į dešinę kai ėjome mišku.

- Tikrai? Tu tuo tikra? Nes dešinėje tankus miškas.

- Jap. Aš visiškai tuo tikra, matai?,- parodžiau jam žemėlapį.

- Gerai, bet kur tiksliau mes einam?

- Am... Į kažkokią seną apleistą fermą.

- Ir kodėl manai, kad ten būsime saugūs?

- Matai kaip yra? Aplink tą fermą yra medžių sutankėjimas, labai didelis sutankėjimas, o kariai to ne patikrino, nes jie per kvaili, kad veržtųsi į miško gilumą vien dėl to, kad patikrintų ,,miško gilumą",- pasakiau kaip visažinė ir nusijuokiau, o Semas atsakė į mano juoką.

- Jo...

- Tik man labai neramu.

- Kas?

- Kad ten gali kas nori gyventi...

- Kas tau ten gyvens?

- Va tame ir esmė! Aš nežinau!

- Gerai, gerai... Kiek dar eisim?,- suzyzė Semas.

- Nezysk! Tuoj būsim. Dar... Kelios minutės.

- Gerai,- atsiduso.

Pažiūrėjau į žemėlapį ir susiradusi vietą į kurią einame pažiūrėjau apylinkes. Nuo fermos 50km yra miestas. Hm...

- Ei sukam čia,- parodžiau į kairę.

Kai pasukom po kiek laiko ėjimo priiėjome fermos namą.

- Pagaliau,- atsiduso Semas.

Priėjome prie namo ir atsargiai atidaryme duris, o atidarę pamarėm....

**************************************************************************

Nauja dalis! Tikiuosi, kad patiko! Sorry, kad nekėliau. Vote ir komentuokit! Bye!