Kai Semas paklausė :

- O kadanors mes išeisime iš šio beprotnamio?

Vos nužspringau kieta mėsa. Atsikrenksčiau.

- Visų pirma tai mūsų namai, o antra ... kas tau nepatinka?

Tada jis atsikrenkštė ir pradėjo savo kalbą:

- Visų pirma čia nuobodu, anra tai męs čia visiškai vieni, net pasižmonėt neimanoma normaliai, trečia dažniausia sėdžiu čia užrakintas kaip koks gyvulys, ketvirta neleidi net į lauką išeit kai tavęs nėra, penkta kodėl negaliu nueit toliau nei galima, ir galiausia penkta kodėl tu taip mane saugai jei čia išvis nieko nėra? Gal nuo kokių vaiduoklių ar ką? Būūū... kaip baisu.

Apstulbus ir išsižiojus žiūrėjau į jį. O jis išpyškino:

- Ko čia žiūri išsižiojus? Eik indų plaut, vistiek neturi ką veikt,- suburbėjo Semas.

Jis idėjo lėkštę į kreuklę ir išėjo į savo kambarį. O aš vis dar sedėjau priblokšta. Kažin kas jam pasidarė?

Atsibudau iš ''komos'' ir nuėjau plaut indus.

Kai išploviau indus nuėjau prie Semo kambario durų ir pasi beldžiau. Išhirdau Semo atkittį:

- Palik mane ramybėj!

- Ne!,- ir žengiau vidun,- kol nesužinosiu kokia bitė tau įgėlė.

- Vat va tokia,- ir parodė kokių dvidešimt cm atstumą.

- Tai tikriausiai skaudėjo,- atsisėdau ant lovos, o jis nusisuko į kitą pusę.

Uždėjau ranka ant jo norėdama paguost bet jis atšovė:

- Trauk rankas!

- Wow! Apsiramink.

- Tada išeik.

Taip ir padariau.