Nubėgau atgal į teatrą ir nubėgau viršun ieškoti tos pasalūnės. Bėgau kolidoriumi kai mergina išlindo man prieš pat nosį.

- Ei! Ji ten!,- suriko Lee pakalikas ir visi pradėjo ją gaudyti.

Ji pasileido bėgti, o aš iš paskos. Ji užbėgo laiptasi viršun ant stogo ir vos spėjo sustoti kitaip būtų nukritusi. Vis dar negalėjau matyti jos veido.

- Ką tu čia darai?

Mergina lyg ištikta šoko iš po lėto atsisuko. Tada pamačiau jos veidą.

- Diana. Ką povelnių tu čia darai?! Ar tu mane sekei?! O tu to labai pasigailėsi,- susiraukiau.

- Ne. Aš tavęs nesekiau! Tai mano įpatinga vieta asile tu! Ir kodėl tu turi ginklą?! Kas tie vyrai?

- Tu perdaug klausinėji. Ir tie vyrai nori tave nužudyti.

- Ką!? Kodėl?

- Nes tu atsidūrei ne laiku ir ne vietoj!

#Dianos P.O.V

Tik jis tai pasakė pro duris įsiveržė trys ginkluoti vyrai. O šūdas...

- Pasilenk!,- sušuko Zayn ir pastūmė mane į šoną.

Pavymiui pasigirdo šūviai. Abu pasislėpėm už plytų krūvos.

Zayn atsisuko į mane. Mus skyrė tik keli centimetrai.

- Palauk čia. Aš su jais susitvarkysiu.

- Bet,- sulemenau, tačiau buvau nutraukta akimirksniu.

- Būk čia. O jei šauksiu bėk ir neatsigręžk. Tavo gyvybė priklauso nuo to,- ir tada jis išsitraukęs ginklą dingo.

Šūviai vis aidėjo. Aš susiriečiau į kamuoliuką ir užsidengiau ausis. Staiga išgirdau Zayn šaukiant mano vardą. Greit atsistojau ir bėgau prie durų per kurias atėjau. Stambus vyras bandė mane nušauti. Greit įbėgau į laiptinę ir Zayn uždarė bei užrakino duris. Tetruko tiek nedaug ir būtčiau negyvą. Susilenkiau ir gaudydama kvapą alsavau.

Zayn nedelsdamas čiupo mano ranką ir pasileido laiptais žemyn. Tai darydamas išsitraukė telefoną ir paskambino kažkam.

- Prie teatro. Galinės durys. Dabar,- ir baigęs pokalbį susikišo telefoną atgal į kišenę.

Pagaliau pasiekėme apačia. Bet staiga kiti vyrai su ginklais neatsiliko ir pradėjo į mus šaudyti.

- Bėk!,- vis dar laikydamas mano ranką sušuko Zayn.

Jis vis atsisukdavo per pety ir pašaudavo vieną kitą vyriškį.
Man tai buvo lyg košmaras.

Greit įlėkėm į kambarį ir Zayn užtrenkęs duris jas užrakino. Kolidoriaus gale matėsi durys su ženklu "Exit". Tai mūsų bilietas iš čia.

Jis ir vėl mane timtelėjo už rankos. Aš susiraukiau ir lyg įkalta sustojau.

- Pala. Kas po velnia čia vyksta? Kodėl jie bando mus nužudyti?

- Diana, dabar tam.ne pats geriausias laikas,- susiraukė ir vis žvilkčiojo į duris kurias bandė išlaužto ginkluotieji.

Nieko nebeskiau tad jis ir vėl suėmė mano ranką. Jis atdarė duris ir mūsų jau laukė mašina. Juoda užtamsintais langais. Greit įšokau į keleivio sėdynę ir užtrenkiau dureles. Kai mašina pajudėjo mums pavymiui pasigirdo šūviai.

Pagaliau galėjau atsikvėpti. Bet regis Zayn taip nemanė. Jo veidą dengė rūpesčio ir truputis baimės šešėlis. Jis sunerimęs žvelgė į priekį. Staiga mano dėmesį patraukė kraujo dėmė ant jo šono. Jis vilkėjo tamsius marškinėlius bei odinį švarkelį todėl tai buvo sunku pastebėti.

- O jezau!,- surikau ir užsidengiau burną rankom.

- Kas?,- sunerimęs atsisuko Zayn.

- Tave pašovė!

Jis pasižiūrėjo į marškinėlius.

- Ne. Tai tik... kažkieno kito kraujas. Nesijaudink.

- Ne tai tavo kraujas,- greit pakėliau jo marškinius ir pamačiau jo žaizdą.

- Nesirūpink,- atkirto tą patį atsakymą,- Tai niekis.

- Tai niekis? Ar tu pablūdai?! Tau reikia į ligoninę.

- Aš susitvarkysiu Diana. Tu geriau man pasakyk ką veikei tam prkeiktam pastate?

- Aš?

- Taip tu. Nes rizikavau savo gyvybe, kad išgelbėčiau tavo subinę.

- Aš tau sakiau. Tai mano vieta. Aš ten visada eidavau, kai...,- žodžiai užstrigo gerklėje.

- Kai kas Diana?

- Kai...,- sugniaužiau kumštį ir įsitempiau,- kai man buvo liūdna,- tvirtu kaip plienas balsu pasakaiu.

- Na... Pasirinkai blogą laiką būti liūdna.

- Jei nežinojai negaliu kontroliuoti savo emocijų!,- susiraukiau ir sunėriau savo rankas.

- O derėtų,- susiraukė, bet ne atitraukė akių nuo manęs.

- Tylėk.

- Pati ir tylėk.

- Neaiškink.

- Ughhhh kaip su tavim sunku!,- pagaliau nusisuko.

Negaliu pakęsti kai kas nors į mane spokso.

Mašina pagaliau sustojo. Greit griebiau už mašinos durelių, bet jos buvo užrakintos.

- Atidaryk duris,- paliepiau Zayn.

- Nė kiek dėkingumo?,- paklausė.

- Prašau?,- klausiamai pasakiau.

- Taip geriau,- išgirdau dureles atsirakinant tad kaip žaibas šokau iš mašinos.

Stovėjau didelio turiu omeny gigantiško namo įvažiavime. Mano žandikaulis atvipo.

- Patinka?,- pasipūtėliškai paklausė.

Nieko nesakiau, užsičiaupiau ir susiraukiau. Praėjau pro jį.

- Ne,- šyptelėjau, bet jis to nematė.

- Koks skirtumas...