Atmerkusi akis išvydau lubas. Bet jos tikrai ne mano kambario. Pakilau nuonlovos ir supratau, kad buvau tam pačiam kambary kur vakar buvome kartu su Zayn. Atsidusau ir astsitojusi išėjau pro duris. Išėjusi atsitrenkiau į kažką, o pakėlusi akis pamačiau Harry. Jis man nusišypsojo, o aš jam.

- Kaip miegojai?

- Gerai, manau... Tu?

- Šiek tiek skauda galvą, bet viskas gerai,- šyptelėjo.

- Aišku,- šyptelėjo,- Tai aš gal jau eisiu.

- O nenori pasilikti pusryčių,- nusišypsojo,- Man būtų malonu jei tu pasiliktum.

Pajaučiau kaip mano žandai pradeda kaisti, šyptelėjau.

- Gerai.

- Eime?

- Mhm.

Mes nusileidome į apačią kur prie virtuvės stalo sėdėjo trys vaikinai ir trys merginos. Nepažystu dviejų iš mėginu, o viena iš jų yra Harry mergina... Visi pasisveikino ir nusišypsojo, bet ne Harry mergina. Ji pervėrė mane žudančiu žvilksniu.

- Labas,- prie manęs priėjo raudonplaukė,- Aš Melodi. Niall bestė,- nusisjuokė ir apsikabino.

- Labas,- nusišypsojau,- Aš Diana.

Tada priėjo ir kita mergina.

- Aš Sonja. Aš šių debilų draugė,- nusišypsojo,- Manau mes gerai sutarsim,- nusijuokė.

- Tikiuosi,- nusišypsojau.

Staiga į kambarį įėjo susivėlusi Leila.

- Labuka, beste,- priėjusi apsikbino mane, tada atsisuko į kitus,- Zdarova.

Visi nusijuokėm.

- Labas,- juokėsi Lous.

- Pusryčiai jau čia!,- suriko Harry.

Visi besijuokdami susėdom prie stalo. Harry išdalino kiekvienam po omletą. Vienas liko. Niall iškart atsistojo.

- Ei. O to nieks nevalgys?

- Tai Zayn. Sorry, Niall,- nusijuokė Harry.

- Aaaa,- nusivylė, o mes visi nusijuokėm.

Staiga pro duris įžengė Zayn ir visi nutilo.

- Labas rytas,- pasisveikinau.

- Mhm,- atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti.

Pokalbiai ir juokas tęsėsi ir toliau, bet man buvo įdomiau Zayn. Jis pakėlė į mane akis ir pažvelgė klausiamai, o tada piktai susiraukė. Jo telefonas suburzgė, jis net nebaigęs savo maisto atsistojęs išėjo. Atrodo niekas to ir nepastebėjo. Gal jau įprato... Nepastebėta atsistojau ir nusekiau Zayn. Jis stovėjo kolidoriuje ir piktai su kažkuo ginčijosi:

- Žinau. Tu nesikišk į tai. Prisiekiu dievu jei bent piršteliu jį paliesi...,- akivaizdžiai jis buvo pertrauktas,- Man nesvarbu. Iškasiu, tave, kad ir iš pat pragaro. Pažadu.

Jam padėjus ragelį jis eidamas atsitrenkė į mane.

- Atsiprašau.

- Kiek girdėjai?,- piktai pasakė.

- Nieko.

Jis sučiupo man už rankos ir prispaudė prie sienos. Tai mane labai išgąsdino. Lyg tai būtų visiškai kitas žmogus.

- Nemeluok man. Kiek girdėjai?

- Nedaug, prisiekiu. O su kuo tu šnekėjai?,- Išsprūdo.

Jis pasilenkė prie manęs taip arti, kad galėjau justi jo kvėpavimą.

- Nesikišk ne į savo reikalus, Diana,- jis palinko prie mano ausies ir sušnibždėjo,- Gali labai skaudžiai nukentėti.

Tokie jo žodžiai mane labai išgąsdino. Jis atsitraukė ir nuėjo lyg niekur nieko. Kas jam? Vakar mane bučiavo, o šiandien lyg niekada to nebūtų įvykę. Gal jis tik žaidė su manimi? Tai aišku, kad taip. Ir ko gi aš tikėjaus. Net pati nesuprantu kas vyksta mano galvoje...

Neatsiaveikinusi išėjau. Ėjau namo, bet beeidama įsitrenkiau į kažką. Pakėlusi akis pamačiau aukštą šviesaplaukį su keista šypsena ant jo veido. Mano akys išsipūtė.

- Labas Diana,- išsišiepė.

- Ką tu čia darai?

- Nei labas nei ate ar ne? Na suprantu....Vis dėl to nemaniau, kad išauksi tokia graži ir...,- jis palietė mano petį ir aš iškart nupuršiau jo delną,- Tokia pat užsispyrusi. Gal nori skersgatvyje greit susimesti, a?

- O tu toks pat šlikštynė koks ir buvai,- su panieka ištariau.

- Ak šit kaip? Ankščiau būdavai paklusnesnė.

- Anksčiau būdavau durnesnė, šlykštus mulki tu,- atrėžiau.

Jis sučiupo mano riešą ir jį suspaudė kaip darydavo labai senai. Tai sukėlė man daug prisiminimų.

- Tylėk kale. Nepamiršk kur tavo vieta ir ką tau galiu padaryti,- jis paleido mano ranką ir nusišypsojo lyg niekur nieko.

Mano ašaros kaupėsi taip greitai. Net nežinojau ar sugebėsiu atsilaikyti. Viskas liejosi nuo jau beveik išriedėjusių ašarų.

- Na man laikas. Dar susitiksim,- nusijuokė ir nuėjo.

Aš kuo greičiau pasileidau bėgti. Bėgau ir man nerūpėjo kur. Įbėgau į senai apleistą vaidybos teatrą. Ten eidavau kai norėjau pabūti viena, ką nors pamiršti ar išsilieti. Valydamasi ašaras užlipau į antrą aukštą ir nuėjau į pagrindinę salę. Apėjau ją ir užlipusi ant scenos nuėjau į užkuliusius. Ten visada buvo jauku. Užsidariau viename iš persirengimo kmbarių ir galvojau apie visus prisiminimus kuriuos taip norėjau ištrinti... Apie tai ką tas asilas man padarė nežino net mano geriausia draugė, nors aš jai ir sakau viską.

#ZAYN P.O.V.

Įėjau į jau senai apleistą pastatą. Vis negalėjau nurimti. Vis tikrinau ar ginklas vietoje ir dairiausi ar niekas manęs neseka. Užlipau į antrą aukštą ir nuėjai į pagrindinę salę. Nieko ten nebuvo Tad atsikvėpiau. Tada pro duris įėjo Lee. Kinų mafijos galva. O prie jo ėjo du sargybiniai. Kaip kokie du šunys.

- Kur Kailas,- suurzgiau.

- Nesinervink tigre,- nusijuokė,- Jis gyvas,- jis straktelėjo prištais ir pro duris įžengė dar keletas sargybinių, o už jų jie tempė sumuštą vos gyvą Kailą.

- Tu šunsnuki,- suurzgiau ir puoliau, bet buvau sulaikytas vieno jo sargybinio,- Tu pažadėjai jam nieko nedaryti!,- užrekiau.

- O kokie garsūs. Vaike, aš tau žadėjau, kad jis bus gyvas. Nenorėk, kad gailėčiausi savo pažado.

- Ugh,- suurzgiau ir atsitraukiau.

Lee parodė pirštais, kad atvestų Kailą. Jie taip ir padarė. Jie priėjo ir tiesiog sviedė jį man prie kojų. Aš pasilenkiau ir patikrinau ar jis išties dar gyvas. Manyje virė pyktis. Galėjau padaryti bet ką tam šunsnukiui, bet dar ateis laikas.

- Nagi vaike. Prisimeni ką man žadėjai?

- Taip,- atsidusai ir suurzgiau.

- Taigi įrodyk savo ištikimybę,- jis išsitraukė ginklą ir padavė jį man tada sušuko vyrui su mėlynais plaukais ir jis atvedė vyrą su maišu ant galvos.

Jau supratau ką man teks padaryti... Ir nekenčiau to labiau nei ko nors kito.
Vyras kažką murmėjo, maldavo pasigailėjimo. Deja neturiu pasirinkimo bičiuli...

- Nušauk jį,- pliepė.

Įkvėpiau ir užtaisęs ginklą pridėju vyrui prie smilkinio. Užsimerkiau ir paspaudžiau gaiduką. Ginklas neiššovė, bet tik man paspaudus giduką kažkas sucypė merginos balsu po to kažkas nukrito ir atkreipė visų dėmesį. Garsas sklido iš už scenos.

- Na ką gi. Turime svečių,- nusišypsojo,- Suraakit juos.

Sargybiniai, bei vyras su maišu ant galvos nubėgo garso šaltinio link. Atsisukau į Lee, bet jo jau nebebuvo. Paėmiau Kailą ir išnešiau jį iš patalpos. Nunešiau jį iki mašinos ir padaviau Rikei raktelius.

- Važiuok. Nuvešk jį į ligoninę.

- O kur tu susiruošei.

- Man dar kai ką padaryti. Važiuok,- ir nubėgau atgal.