Atsibudau nuo didelio bildėjimo. Jau rytas. Omg!? Kiek aš išmiegojau!? Reikia keltis. Išsiritau iš lovos. Nuėjusi į dušą nusiprausiau ir apsirengusi nuėjau pažiūrėti kas taip bilda. Nulipau apačion į virtuvę kurioje bėgiojo Rachel ir Nicolė.

- Ką jūs čia darot?

- O labas miegale. Kraunamės daigtus,- pasisveikina ir paaiškino Rachel.

- Ką? Kodėl? Kur jūs važiuojat?

- Iki miesto,- paaiškino Nicolė,- Atleisk, kad paliekam tave vieną su bernais tiksliau su Harry, bet neturime kito pasirinkimo.

- Ką!? Jūs tiesiog visi išvažiuosit ir paliksit mane su tuo mėlynplaukiu, glušiu, goblinu!?

- Na... Taip. Bet neilgam. Mes grįšim vakare. Reikia nupirkti visokiausių produktų ir pan.,- paaiškino Rachel.

- Be to aš ir Rachel einam į pasimatymą,- nusijuokė Nicolė.

- Ką? Su kuo?

- Aš su Niall, o Nicolė su Luke,- pasakė Rachel.

- Puiku merginos. Tiesiog puiku! Aš maniau, kad jūs mano draugės! Bet ne. Jums labiau rūpi pasimatymas negu draugė. Na ir gerai. Ir važiuokit. Ir pasilinksminkit. Ir palikti mane vieną su bepročiu! Man nesvarbu!,- vos ne rėkte rėkiau sarkastiškai ir supykusi išėjau iš namų.

Man reikia vietos nusiraminti. Dabar. Kitaip kažkas nukentės. Kai ėjau pro Harry nemelį jis man nusišypsojo ir pašaukė:

- Labas rytas, meile!

Aš atsisukusi į jį pažiūrėjau piktu žvilksniu ir parodžiusi vidurinį pirštą kuo greičiau nuėjau į mišką. Nubėgau iki to namelio- slėptuvės ir įėjusi į jį pradėjau viską kruopščiai apžiūrinėti. Čia tikrai gražu... Atsisėdau ant seno fotelio ir įsmeigiau akis į sieną. Fotelis buvo toks minkštas ir patogus, kad net nepajutau kaip užmigau...

Kai atsibudau dar buvo šviesu. Puiku... nutariau grįžti ir atsiprašyti marginų, kad jas aprėkiau, bet prisiminiau, kad visi jie išvažiavo ir paliko mane su tuo kvaileliu. Kaip aš jo nekenčiu! Bet vis tiek laikas grįžti... Tiesiog venksiu jo. Taip. Venksiu... Dar šiek tiek pasivaikščiojusi grįžau atgal į stpvyklaviete. Saulė ryškiai švietė ir buvo labai karšta tad nusprendžiau pasideginti. Persimoviau nūbus į maudymuką ir nuėjau iki ežero. Pasiklojau dekį ir atsigulusi kaitinausi saulėje. Bet neilgam. Staiga saulę užstojo šešėlis. Susiraukiau ir prisimerkusi įmačiau Harry patenkintą veidą.

- Ko nori, Harry?

- Ai nieko...

- Gerai. Dabar jau gali dinkti.

- Ne,- pasiklojo dekį šalia manęs ir atsigulė.

- Koks skirtumas...,- toliau nekreipiau į jį dėmesio ir nuėjau lielteliu iki jo galo.

Jau ruošiausi šokti, bet pajutau poras rankų sau ant liemens ir... pliūkš! Mes jau vandeny.

- Kas tau su galva negerai!?

- Man viskas ok,- nusijuokė.

- Tai kodėl elgiesi kaip mulkis?

- Nežinau... Gal todėl kad...,- nebaigė, nes buvo nutrauktas.

- Nes ištiesų toks esi. Ar gi nepalengvėjo pasakius tiesą,- pasakiau sarkastiškai ir šypsojausi.

- Ne! Nes norėjau padaryti taip...,- jis mane iškėlė kaip įmanoma aukščiau ir paleido tad aš tėškiausi į vandenį.

- Harry! Ateik čia! Nes aš noriu tave užmušti!,- rėkiau jį gaudydama.

- Deja jei nepagausi negalėsi.

- O! Patikėk pagausiu!,- bėgau paskui jį.

Tada atsitiko taip, kad Harry bėgdamas užkliuvo už kažko ir kaip dramblys išsidrebė ant žemės ir iesiai į tešlą. Taip stipriai juokiausi, kad ir pilvą pradėjo skaudėt. Harry lėtai atsistojo ir nusivalė purvą nuo veido.

- Tai. Visai. Ne. Juokinga,- priartėjo prie manęs.

- Dar ir kaip!,- juokiausi.

Jis vis artėjo ir artėjo. Tada atkišo abi rankas ir vaidino zombį. Aš traukiausi kiek galėjau toliau. Bet tada mano nugara atsirėmė į stalo kampą. Šūdas! Harry artėjo ir artėjo kol atsirado visai šalia manęs.

- Harry prašau. Nedaryk nieko kvailo.

- O aš ir nedarysiu,- nusišypsojo ir tada prišokęs pagriebė ir apkabino mane taip visą mane išpurvindamas.

- Harry!,- suinkščiau nusivalydama purvą,- Fu! Tai buvo kvaila!

- O man ne,- nusijuokė ir paėmė mane į savo glėbį.

- Paleisk mane.

- Nope,- toliau nešė iki lieptelio.

Tada su manimi glėbyje jis įšoko į ežerą. Gerai bent tai, kad visas purvas nusiplovė.

- Harry tai buvo šlykštu,- juokiausi,- ir kvaila. Ir beprotiška. Ir vaikiška.

- Nori padarysiu dar kai ką kvailo... beprotiško...,- su kiekvienu žodžiu jis vis artėjo,- ir vaikiško...?

- Ką?

- Štai ką...,- tada jis pasilenkė ir pabučiavo mane.

Jo lūpų nejaučiau jau regis visą amžinybę. Negalėjau sau padėti. Aš noriu jo. Daug labiau nei viso pasaulio. Prisitraukiau Harry arčiau ir mėgavausi jo skaniomis lūpomis kas jam labai patiko.