Atsibudau labai anksti. Nežinau kodėl, bet manau kad mane aplankė paranoja dėl praeitos nakties. Į mano duris staiga kažkas pasibeldė. Nedrąsiai nulipau žemyn ir prisiartinusi prie durų pasiėmiau skėtį ir laikiau jį pasiginimui. Atrakinau duris ir tik jas atidarius man palengvėjo. Ten stovėjo Belamis.

- Labukas,- šyptelėjo.

- Ką po velnių tu čia veiki?

- Atėjau aplankyt.

- Taip anksti?

- Šeip ne anksti, nu bet jo. Galiu užeiti.

- Jo.

Jis žengė vidun ir uždarė duris po savęs.

- Ko tau čia reikia?

- Tik atėjau aplankyti.

- Puiku,- atsisėdau ant sofos o jis šalia.

- Kaip jautiesi?

- Nemeluojant tai labai sušiktai.

- Ką? Kodėl? Kas atsitiko?

- Tiesiog... nežinau... Vakar susipykau su Harry, bet nemanau, kad tau tai įdomu.

- Aš mielai išklausysiu tavęs,- atsisėdo arčiau.

- Tikrai?

- Mhm.

- Gerai. Taigi mes vakar susipykom, dėl to kad jis vėl kažką slepia nuo manęs.

- Jis yra slėpęs kažką ankščiau?

- Mhm, bet nesigilink. Jis... aš... aš tiesiog nežinau. Aš nebenoriu praeiti pro tai ir vėl.

- Suprantu kaip jautiesi Tes. Man taip pat buvo taip nutikę.

- Tikrai?

- Taip..., bet ne noriu to prisiminti.

- Viskas gerai. Nepriversiu.

Jis šyptelėjo.

- Žinai ką?

- M?

- Harry nenusipelnė tavęs. Jis tave skaudina. Jis aklas nes nemato kokią nuostabią merginą jis turi, bet aš matau...,- jis palinko prie manęs, bet aš atsitraukiau,- Kas negerai?

Nieko nesakiau. Harry. Harry sukosi mano galvoje. Galvojau apie tai ką Belamis ką tik pasakė. Taip jis mane skaudino, daugybę kartų, bet jis parodė kokia stipri, skaudinanti ir begalinė meilė yra. Norėčiau pasielgti neatsakingai, bet jaučiu, kad tai būtų klaida.

- Aš negaliu...,- nuleidau galvą.

- Suprantu. Tu tikrai jį myli...

- Taip... Ir tai suprasti prireikė milijono klaidų ir skausmo.

Jis tylėjo kaip ir aš.

- Supratau. Na aš jau eisiu.

- Mhm.

- Laikykis.

- Ačiū,- šyptelėjau.

Jis šyptelėjo ir išėjo palikdabas mane visiškai vieną. Atsistojau nuo sofos ir nuėjau iki virtuvės, bet nuskambėjo skambutis reiškiantis, kad kažkas yra už durų. Atsidususi tingiai nuėjau prie durų ir jas atidariau. Už jų stovėjo Harry.

- Ką...?,- staiga buvau nutraukta bučinio.

- Atleisk.

- Viskas gerai.

Jis paėmė mane už rankos ir įtempė vidun. Jis patapo keistas. Išsigandęs.

- Kas yra?

- Susikrauk daigtus.

- Ką? Kodėl?

- Aš paaiškinsiu. Dabar eik,- jis pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilksniu ir susiraukė kaip ir aš,- Pažadu.

- Gerai,- tepaskiau ir nubėgau į viršų.

Išsitraukiau lagaminą ir paskubomis kroviaisi daigtus. Nesupratau kas vyksta. Viską susikrovusi nubėgau į apačią.

- Pasiėmei viską?

- Mhm.

- Gerai,- paėmė lagaminą ir kelias tašes,- Einam.

Jis temte ištempė mane iš namų ir įgrūdo į mašiną. Jam sukrivus daigtus į bagažinę ir įsėdus į mašiną staigiai atsisukai į jį kol jis užvedė mašinos variklį.

- Kas darosi? Kur mes važiuojam?

- Pasakysiu vėliau.

- Bet...

- Nesijaudink. Viskas bus gerai. Pažadu.

Nieko nebesakiau. Tiesiog nusisukau ir žiūrėjau pro lngą. Miesto namai vis skriejo pro langą palikdami tik susiliejusį vaidzdą. Greitai namus pakeitė tuščios pievos, po jų retkartiniai medžiai ir galiausiai gilūs miškai. Kur mes važiuojam? Kodėl jis mane veža iš miesto?

Po keleto valandų jis pagaliau įsuko į mišką ir važiavo miško keliu. Po penkiolikos minučių pagaliau sustojome. Vidury stovėjo didžiulis namas. Net neįsivaizduoju kas statytų namą vidury miško. Bet pripažinsiu, jis nepakartojamai gražus. Harry išlipo iš mašinos ir nuėjo ištraukti mano daigtų. Tuo tarpu aš nuėjau visko apžiūrėti.

Apėjau visą kiemą. Pilna augalų. Matosi prižiūrima. Apėjus viską įėjau į vidų kaip ir Harry. Jis nunešė mano daigtus į viršų ir grįžęs atsipūtęs dribo ant sofos. Aš sunėriau rankas ant krūtinės.

- Harry, kas dedasi? Kodėl aš čia?

Jis atsikvėpė ir atsistojęs priėjo prie manęs.

- Tes. Tau gresia pavojus ir vėl būti pagrobtai, bet šį kartą net ir nužudytai.

- Apie ką tu čia šneki?

- Tes. Neapsimetinėk, aš viską žinau. Kas ir numanau kodėl tave pagrobė.

- Taip, Harry. Tai buvo Renė bosas. Jis pagrobė mane kad parduotų.

- Ne Tes tai žymiai giliau, nei tu manai. Bet kol tu čia jie mūsų neras. Bent jau pora dienų. O dabar manau, kad pavargau. Turėtum pamiegoti,- jis pabučiavo man į kaktą ir išėjo.

- Bet dabar diena!,- sutikau.

- Nesvarbu. Gali apsidayryti jei nori!,- pasigirdo Harry balsas skrodžiantis pro kambarius.

Namas didelis... bet nesijaučiu lyg kur nors eičiau... Sudribau ant sofos ir įsijungiau TV. Ėjau pro kanalus. Nieko gero. Įsijungiau Netflix ir pradėjau ieškoti ko nors įdomaus. Po penkių minučių radau. Įsijungiau Vampyro dienoraščius. Senai žiūrėjau. Reiktų pabaigti.

Harry P.O.V.

Išėjau į lauką ir surinkau Keit numerį.

- Harry? Ar jūs jau vietoje?

- Taip. Mes saugūs. Bent keliom dienom. Nemanau, kad kas nors mus sekė.

- Puiku. Turiu bėgti. Pakalbėsim vėliau?

- Aha, būtinai,- padėjau ragelį.

Isidėjau telefoną į galinę kišenę ir žvelgiau tolyn. Pasisukau ir nupėdinau į vidinį kimą. Ataisėdau ant suoliuko ir žvelgiau į medžius. Čia gražu. Tikiuosi Tes čia patiks. Tikiuosi niekas jos čia neras. Nes jei ras... nepaliks jos gyvos...