Harry P.O.V.

Atmerkęs akis pirmas dalykas kurį pamačiau tai buvo mano kambario lubos. Mano galva plyšte plyšo. Nieko neprisimenu. Ugh... Atsikėliu iš lovos ir išgėręs vaistų išėjau iš namų. Užsimečiau kapišoną ir ėjau kaip ėjęs kai staiga buvau parblokštas ant žemės trijų vaikinų, tarp jų buvo ir vaikinas kuris pabučiavo Džesiką. Mano kraujas užvirė vien nuo minties jog Dzlžesikos lūpos lietė jo. Tai darė mane pažeidžiamu ir net nesuprantu kodėl.

Kai bandžiau atsistoti buvau ir vėl parblokštas. Greit atsikėliau ir priėjau prie to vaikino.

- Kokios tavo problemos, žmogau?

- Oi aš problemų neturiu, bet jų turi tu,- ir trenkė kumščiu man į veidą.

Atsitojėjęs pats jį puoliau ir pradėjau jį talžyti kaip mat, bet buvau atitrauktas tų kitų vaikinu. Tada tas kurį mušiau atsistojo ir nusivalęs kraują pradėjo mane talžyti kumščiais kol kiti du mane laikė. Kai nukritau visi trys pradėjo mane spardyt, o baigęs tarė:

- Daugiau nedrysk lysti prie Džesikos arba pasigailėsi,- spyrė paskutinį kartą ir pasišalino.

Likau nieko nesupratęs. Džesika? Ką vakar padariau? Šūdas.
Pabandžiau atsistoti, bet pavyko tik po ketvirto bandymo. Man reikia pamatyti ją. Dabar.
Išsitraukiau telefoną ir surinkau Niall numerį.

- Alio?,- pasigirdo Niall balsas.

- Naill? Tu su Džes? Kur ji?

- Harry, kaip tu drįsti!? Ji suknistoje ligoninėje, dėl tavęs! Ką tu sau manei!?

- Niall, nusiramink.

- Neaiškink!,- padėjo ragelį.

Ugh. Ji ligoninėje? Kodėl? Man reikia pas ją. Žinodamas kur arčiausia ligoninė, traumuotas, kraujuojantis ir visiškai be jėgų ėjau pas Džesiką. Man reikia ją pamatyti.

Po penkiolikos minučių jau buvau ligoninės priimamajame ir ginčijausi su sesele.

- Pone manau jums reiktų pagalbos.

- Shhhh. Ne. Man jos nereikia. Tik pasakykit kokioje palatoje yra Džesika Stone.

- Bet pone...

- Pasakyk tą prakeiktą palatą.

- Gerai. Ji paguldyta į 274 palatą. Tik palaukit...

Nieko nebesiklausiau. Iškart nuskubėjau iki lifto. Tik pakilus į antrą aukštą nulėkiau koridoriumi tolyn kol pamačiau savo draugužius. Jie visi sėdėjo nuleidę galvas. Vos paeidama priėjau prie jų. Tik mane pamatęs Liam pašoko ir šokiruotas žiūrėjo į mane kaip ir kiti. Gal todėl kad buvau sumuštas, kraujuotas ir atrodžiau baisiai, o gal dėl to, kad išvis išdrįsau čia pasirodyti.

- Kas tau ir ką tu čia darai?

- Mane užpuolė tas vaikinas kuris bučiavo Džesiką su savo draugeliais. Man viskas gerai. Man tik reikia pamatyti Džesiką,- prasiveržiau pro juos prie palatos durų, bet buvau greitai sustabdytas.

- Ji miega,- uždėjo ranką man ant krūtinės Lous kuri tvinkčiojo nuo skausmo tad atsitraukiau šiek tiek.

- Man nerūpi. Man reikia ją pamatyti,- ignoruodas skausmą veržiausi pro Loui.

- Bet...

- Leiskit jam,- tarė Liam.

- Liam, rimtai?,- paklausė Niall.

- Taip. Paleisk jį Loui.

Tik jam mane paleidus prisiartinau prie durų ir įlėkiai į vidų. Tik įjęs pamačiau nusisukusi nuo manęs Džes kūną. Ji miega. Jai viskas gerai... nuėjau prie jos ir atsisėdau ant lovos. Pamatęs pacijento kortelė paėmiau ją ir perakaičiau. Trys sulaužyti šonkauliai. Negi aš tai padariau? Bet tai ne aš. Aš niekada... niekada nepakelčiau rankos prieš ją...

- Džes... aš labai atsiprašau... aš... aš nežinojau ką darau. Prašau atleidimo,- tyla,- Kaip supratau tu su Benu... atsipraša už bučinį, turėjau susivaldyti, bet... negalėjau. Vien mintis, kad jis gali tave bučiouti, tave liesti, būti su tavimi kai aš negaliu, varė mane iš proto. Aš klaidžiojau neteisingias keliais kol tu man padėjai surasti patį save. Aš noriu tavęs Džesika. Aš noriu būti tavo. Aš noriu kovoti dėl tavo meilės. Aš nebenoriu būti vienas... Ir tai tikrų tikriausia kankynė žinant, kad tu niekada nejausi man to paties...,- mano skruostais pradėjo riedėti ašaros,- Atleisk...,- atsistojau ir išėjau iš palatos.

Vaikinai nieko neklausinėjo tiesiog leido man eiti savo keliais. Nusivaliau ašaras ir parvažiavęs namo suribau į lovą ir verkiau kokią valandą kol užmigau.

Džesika P.O.V.

Išgirdau pakankamai iš Harry lūpų. Tik jam išėjus puoliau į ašaras. Negi jis tikrai taip jaučiasi? Ar aš jam taip rupiu? Mano galvoje sukosi daug klausimų, bet nė vieno vienintelio atsakymo. Verkiau kol pagaliu pro duri įsiveržė mano draugužiai.

- Kas atsitiko?,- paklausė Niall.

Aš tik verkiau nieko daugiau.

- Vaikinai, palikti mus vienus,- pareiškė Liam.

Visi išėjo, o Liam atėjo ir atsisėdo pas mane.

- Kas atsitiko?,- apsikabino.

- Aš jį myliu, Liam.

- Žinau širdele.

- Ir... ir...

- Jis taip pat.

- Iš kur žinai?,- atsitraukiau.

- Tai pastebėti nebuvo sunku.

- Ou...

- Viskas?

- Manu, kad taip...

- Gerai, paliksiu tave, pagalvoti.

- Gerai, bet ar am... galėtum pasakyti Benui, kad prie jo nelystų... ir kad Harry rytoj ateitų?

- Būtinai. Labanakt.

- Ačiū. Tau taip pat.

Jis išėjo iš palatos ir iškart pasidarė vieniša. Liūdna ir šalta. Užmerkusi akis panorau į sapnų karalystę.