Atsikėliau labai anksti nuo triukšmo apačioje. Nesupratau kas per Š dedas? Išslipau iš lovos ir nubėgau į apačia. Ten linksmai šnekučiavosi tėvai ir mano brolužis.

- Sveikutė!,- pasisveikino tėvai.

Aš puoliau į jų glėbį.

- Kaip jūsų pasiilgau!,- apsikabinau juos.

- Tikrai,- suprunkštė Denis turėdamas omeny vakarėlį.

- Tylėk, partneri.

Jis iškart užtilo. Visi papusryčiavom ir pasišnekėjom. Šiandien mano broliuko gimtadienis. Kažin ką man jam nupirkt. Juk vistiek nepranoksiu tėvų dovanos. Jie perka jam net gi pačią mašiną! Ir kaip galėčiau su tuo kunkuruoti?! Tai per daug kvaila. Man reikia vaikinų pagalbos.

Nulėkiau į miegamajį. Nusiprausiau ir apsirengiau. Pasigarbanavau plaukus ir pasidažiau. Mano apranga: juoi suplėšyti džinsai, trumpa iki bambos pilka maikutė su eifelio bokštu, juodi vanssai ir juodi nuo saulės akiniai. Atrodžiau kaip kokia blogiukė. Kietai. Pasiėmiau odinį švarkelį ir išlėkiau pro durris.

Kol iki jų nusigavau praėjo pusvalandis. Net nesibeldusi įžengiau į namus.

- Sveiki bahūriukai!,- ir kritau ant sofos.

- Labas Džes,- pasisveikino Lous.

- Labas morka.

Visi kiti suėjo į kambarį kuriame aš ir gulėjau. Garbanėlė užšoko ant manęs norėdamas išgąsdinti arba prispausti. Niekaip neperprantu jo logikos! Kai jis užsišoko aš jį išstūmiau iš lovos. Visi prapliupo juokais.

- Aaaaū!,- surėkė.

- Nereikėjo šokt ant manęs. Pats žinai,- nusijuokiau.

- Nežinojau!

Nusikvatojau kaip kokia tironė,- Prašyčiau Harry. Visi žino,- pažvelgiau į vaikinus ir jie man pritarė.

- Na... bet... Ai,- numojo ranka.

- Nesvarbu. Man reik jūsų pagalbos,- tariau.

- Nu. Gelbėjimo būrys klauso,- rimtai atsakė Lous.

- Loui,- suzyzė Liam,- Juk mes sakėm, kad mes jok gelbėjimo burys!

- Vaikinai. Dabar ne laikas. Man reikia pagalbos.

- Kokios?,- paklausė Harry.

- Šiandien mano brolio gimšė. Nzn ką jam padovanoti. Man reikia topinės dovanos, nes tėvai jam perka mašiną.

- Nupirk jam dramblį,- šypsojosi Lous.

- Lou nesvaik. Okay? Aš į tai žiūriu rimtai.

- Aš irgi,- vaidino įsižeidusį.

- Nu ok. Tarkim nuperku jam dramblį. Ką jis su juo veiks?

- Augins. Varys į mokyklą su juo. Šers morkom...

- Lou, drambliai morkų nevalgo.

- Pala, nevalgo?,- atrodė nustebęs.

- Ne,- bandžiau nesinervuoti.

- Tai ką jie valgo?

- Nežinau.

- Tai iš kur žinai, kad jie nevalgo morkų jei išvis nežinai ką jie valgo?

- Tiesiog grįžkim prie dovanos mano broliui.

- Pala. Mes dar nebaigėm. Iš kur tu žinai, kad drambliai nevalgo morkų?

- Aš... Ugh... Lou, pasiimk kompą ir pasigooglink.

- Bet iškur tu žinai?

- Lou! Gal atstosi jau!? Pasigooglink,- atkirtau.

- Nu ir gerai,- jis išėjo.

- Taigi... kuo baigėm? Ak taip. Dovaba. Kas turi pasiūlymų?

- Gal.. am... gal jis mėgsta groti?,- paklausė Zayn.

- Nope. Vienintelis dalykas ką jis daro tai sėdi prie kompiuterio ištisas dienas.

- Šaunu!,- lyg elektra nutrenktas pašoko Harry.

- Kas čia gero?

- Žinau ką jam padovanoti!,- suriko Harry.

- Šaunu,- nusišypsojau.

*Vakaras, Džesikos namai, staigmena Deniui*

- Visi pasirengę?,- sušnibždėjau giminaičiams,- Gerai. Kai duosiu signalą iššoksim ir suriksim 'STAIGMENA!'.

Visi palinksėjo ir pasislėpė. Pamačia pareinantį Denį su mama ir tėčiu. Kai jie atidarė duris daviau signalą. Greit įjungiau šviesą ir tuo pačiu metu visi išlindo iš savo slaptaviečių ir suriko:

- STAIGMENA!

Brolis buvo toks linksmas. Vis pradėjo jį sveikinti. Man tiesiog buvo gera žiūrėti. Tada jis atėjo prie manęs ir apkabino mane.

- Tu geriausia.

- Tai dar ne viskas,- nusişypsojau.

- Rimtai!?

- Aha. Užsimerk,- jis padarė kaip buvo paliepta. Aš nusišypsojau ir iš už nugaros ištraukiau dovaną,- Štai.

- Tu rimtai!?,- jis išsižiojo pamatęs PS4 (Plastation 4),- Ačiū. Ačiū. Ačiū! Tu geriausia!,- apkabino.

- Žinau. Bet ačiū,- nusišypsojau.

- Dar kartą ačiū. Labaitave myliu. O dabar... laikad žaidimans,- nusijuokė ir pabėgo nuo manęs.

Likau viena. Apžvelgiau kampus ir pastebėjau savo vyručius. Greit prie jų nutipenau.

- Sveikučiai.

- Labuka,- nusišypsojo Niall.

- Patiko dovana?,- paklausė Lous.

- Jop. O kur Harry?,- paklausiau.

Liam parodė pirštu į kambario kampą. Ten jis laižėsi su mergina. Tiksliau mano giminaite...

- Su mano puske. Rimtai?,- klausiamai nužvelgiau juos.

- Taigi žinai Harry. Kur mergina ten ir jis.

- Kažkas turėtu juos išskirti, jad neprisidarytų vaikų,- pasakiau, bet tada visi vaidino užsiėmusius,- Aiški. Einu aš. Jeigu tai įnirtingai neinate...

Broviausi pro minią kuri kas kart mane sustabdydavo pasisveikinti. Pagaliau atsidūriau prie Harry ir giminaitės. Patraukiau Harry nuo jos.

- Tu rimtai!?

- Kas?

- Aš pakviečiau tave į brolio gimtadienio vakarėlį, o ne į "Pabučiuok geriausios draugės puskę". Susiimk Harry. Arba lėksi iš čia kaip kulka pro langą.

- Netikiu,- nusijuokė.

- Harry Styles, tu nori lažintis? Su manim? Tikrai?

- Taip.

- Gerai,- tada pradėjau stumti jį link durų tada jas atrakinusi atidariau ir smarkia jį pastūmiau, kad jis net nuvirto,- Štai. Aš laimėjau. Ha ha ha,- iškišau liežuvį ir jau dariau dyris, bet pajutau rankas ant savo riešo.

-Dar ne visai,- nusišupsojo.

Jis mane patraukė į save ir aš nukritau ant jo krutinės taip su kolom užtrenkdama duris. Fuck.

- Debilas,- atsistojau nuo jo ir ėjau link durų.

- Pati prisiprašei,- juokėsi.

- Man kažkaip nejuokinga,- dariau duris, bet jos neatsidarė. Kažkas jas užrakino,- Puiku. Per tave likau užrakinta. Net negaliu įeiti į savo namus.

- Neburbėk.

- O tu išvis patylėk.

- Kas tau? Atodo, kad pavydi manęs savo puseserei,- iš oro šovė.

- Tikrai ne.

- Tai tu nepavydi?,- greit klausinėjo, o aš greit atsakinėkau.

- Ne.

- Ar tu mėgsti mano dainas?

- Taip.

- Ar aš tavo draugas?

- Taip.

- Ar aš tave erzinu?

- Taip!

- Ar turi man jausmų?

- Taip.

-Pričiupau!

Tada supratau ką pasakiau...

- Pala. Ne. Na taip, bet kaip draugui.

- Nemeluok.

- Nemeluoju,- vos laikiausi.

Buvau tokia paraudusi kaip burokas. Gerai, kad per tamsą nieko nesimatė.

- Aha. Nes tu įsimylėjai mane.

- Pasvajok Harry'uk, nes to niekada nebus, o dabar atleisk. Man reikia eiti į vidinį kiemą ir įsilaužti mano pačios namus.

Nusisukusi nuo jo apėjau namą iki savo vidinio kiemo. Harry sekė mane.

- Aš tirai tau prinku...

- Harry kiek kartų galiu kartoti? Ne. Ne. Ir dar kartą ne.

- Aš matau tave kiaurai. Džesika,- pabrėžė mano vardą ir priartėjo prie manęs.

- Harry baik. Šiaip jau gali eiti.

- Neisiu,- jis prisiartino dar arčiau ir dabar jau užuodžiau jo kvepalus.

- Eisi.

- Neisiu.

- Eis...,- buvau nutraukta bučinio.

Jis mane pabučiavo? Jis mane pabučiavo! OMFG! Užsimerkiau ir mėgavausi Harry saldžiomis lūpomis. Mūsų lūpos judėjo charmoniškai. Tai buvo pats geriausias pirmasis bučinys. Staiga Harry prisitraukė mane arčiau. Negalėjom atsitraukti vienas nuo kito.

Viskas buvo tobula, bet tada grįžau į realybę. Greit atsitraukiau nuo jo. Mes geriausi draugai. Mes niekada negalėsim būti kartu. Ir ką aš maniau. Jis žaidėjas. Jis negali turėti jausmų man.

- Kas negerai?,- sutriko Harry.

- Aš negaliu,- atsitraukiau nuo jo ir atidariusi stiklines duris įėjau į vidų.

Visą kitą vakaro dalį buvau kaip nesava. Visur blaškiausi nerasdama sau vietos. Pagaliau kai visi išėjo galėjau lengviau atsikvėpti. Nusipraususi iškart kritau į lovą. Dar ilgai galvojau apie Harry ir apie tai kas atsitiko. Užmigau tik paryčiais.