Atsikėliau nuo didžiulio dvinių riksmo. Jie klykdami iš laimės šoko į mano lovą ir apsikabinę pradėjo bučiuoti.

- Labas rytas!,- sušuko Nolanas.

- Labas. Kaip miegojot judu du?-, nusijuokiau.

- Labai gerai,- atsakė Odrė.

- Na ir kaip gi čia taip?

- Nes mūsų gimtadienis!,- suriko abu.

- Taip! Šiandien jūsų gimtadienis! Ir kiek jums gi metų?

- Penki!,- suriko abu.

- Norit pyragėlių?,- jau išlipau iš lovos ir pradėjau rengtis, nes žinojau, koks bus atsakimas.

- Taip!!!,- suriko taip garsiai, kad man ausų būgneliai vos neišsprogo.

- Gerai. Einam. Einam,- juokdamasi gaudžiau dvynukus.

Atbėgom į virtuvę ir pradėjom krauti ingridiantus ant stalo. Viską sukrovus su vaikais pradėjom daryti tešlą. Ilgai neužtruko.

- Mmm...,- paragavusi numykiau,- Kaip skanu.

- Duok ir man!,- suriko Nolanas.

- Ir man!,- išpaskos Odrė.

- Va,- su pirštu pasėmiau šiek tiek tešlos ir daviau vaikams, o tada žaisdama išpurvinau jų nuostabias nosytes.

Jiems tai pasirodė geras žaidimas tad jie padarė tą patį man. Tada visi nusijuokėm ir supylę tešlą į dvi formas: mašinos ir gelės nuėjom nusiplauti rankyčių ir veidukų.

Vonioj buvo taip pat smagu. Likome visi šlapi tad teko persirengti. Mes pradėjom taškytis ir kvailioti kai Odrė pamanė, kad tai puikus žaidimas nutarė paleisti dušą. Va taip mes ir išsimaudėm.
Taip pagalvojus tūrėčiau pykti ant jos, bet negaliu. Negaliu pykti ant vaikų ypač ant savo... Vis dėl to buvo linksma. Tikriausiai tas vaikas manyje neišnyko... Gal jis tik pagyvėjo atsiradus Odrei su Nolanu...? Visko gali būti. Kas čia žino?

- Na. Pasiruošę?,- paklausiau nekantraujančių dvynukų už nugaros slėpdama du mažus pyragus.

- Taip! Taip! Taip!,- surėkė abudu.

- Gerai. Štai!,- ištraukiau pyragus su degančiom 5 žvakutėm ant kiekvieno,- Sugalvokite norą,- nusišypsojau,- Ir užpūskite žvakutę.

Jie abudu susižvalgė. Palinksėjo galvom ir šypsodamiesi atsisuko į mane. Atrodo lyg jie turi kažkokią atgamtinę galią susišnekėti mintimis ar akimis. Tai ydomu.

- Na...? Sugalvojot norą?,- paklausiau ir nufotografau juos.

- Taip,- palinksėjo.

- Gerai. Galite užpūsti,- pradėjau filmuoti.

Jie palinko vienas prie kito ir šnipždėdamiesi juokėsi. O tada Nolanas užpūtė žvakutes, bet Odrė taip nieko ir nedarė.

- Odre? Viskas gerai? Gali užpūsti.

- Ne. Aš savo norą atiduosiu tau, nes esi pati nuostabiausia mamytė pasaulyje.

- Ne...,- susirūpinusiu žvilksniu žvelgiau į ją,- brangute. Turėkis. Tau jo reikia labiau,- priklaupiau prie jos.

- Gerai... Bet ko tu norėtum?

Pradėjau galvoti apie viską ko neturiu ir norėčiau turėti, bet pažvelgiau į dvynukų rudai žydras akytes ir viskas išnyko.

- Nieko. Aš turiu ko man reikia,- nusišypsojau,- Tai jūs brangieli. Neįsivaozduočiau savo gyvenimo be jūsų. Aš jus myliu.

- Mes irgi tave mamyte,- apsikabino.

- Gerai. O dabar... Noras.

Mergytė užsimerkė ir šypsodamasi užpūtė žvakes. Dar truputį pasedėjom tyloje, o tada Odrė tarė:

- Panorėjau, kad Nolano noras išsipildytų.

- Ak kokia tu geradarė pas mus,- nusijuokiau ir pakutenau juos.

Suvalgėm pyragėlius ir sugulėm ant grindų kaip ir kiekvieną dieną. Tai tapo mano tradicija kai likau viena... Tada šovė mintis. Gi nenupirkau dovanos.

- Kas nori į parduotuvę?, pašokau.

- Mes!!!!,- sušuko ir pašokę vaikučiai nubėgo rengtis.

Kokie jie savarankiški net negaliu patikėti. Paveldėjo iš Liam... kaip ir apgamą kairėje kaklo pusėje... ugh... Ar jis mane bent prisimena? Ar reikėjo jam pasakyti apie dvinukus? Ar jis būtų pasilikęs dėl manęs? Kur tau... jis turi savo gyvenimą, o aš savo... Nereikėtų atsigrežinėti į praeitį. Gyvenk toliau Nora. Kaip gražus tavo noro spindulėlis. Viskas bus gerai. Tu susitvarkysi, nes tu stipri...

Nuėjau į miegamajį ir persirengiau. Kai susitvarkiau pas mane atbėgo Odrė su Nolanu ir paragino pasiskubinti mat parduotuvė gali išnykti. Tai mane akimirksniu prajuokino. Jie turi nuostabų chumoro jausmą ir neįtikėtiną vaizduotę. Iškart pakelia nuotaiką.

Apsirengusi užsidėjau odinį juodą švarkelį ir pasiėmusi tašę su vaikais išėjau į parduotuvę kuri tuoj "išnyks". Vis dar juokinga. Po penkiolikos minučių kelio priėjome prekybos ir pramogų centrą. Įėjome į pagrindinę parduotuvę ir nuėjome į žaislų skyrių. Dvynukai pradėjo kvailioti, bėgioti ir pan. kai aš tuo tarpu skaičiau ant žaislo pakuotės parašytą tekstą. Nekaltinu jų. Jie tik vaikai. Jiems reikia išsidūkti tad nekreipiau į juos dėmesio ir toliau skaičiau kai jie pabėgo.

- Ugh... Odre! Nolanai! Ateikit čia,- nusekiau pesčiom paskui juos kai staiga... Būm!

Aš taip išsigandau, kad net mečiau viską ir bėgau link savo vaikų. Pasukusi už kampo pamačiau minkštų žaislų krūvoje visais plaučiais kvatojančius Odre su Nolanu. Ten buvo dar kažkas. Po sekundės iš krūvos kyštelėjo vaikino galva. Jis taip pat kvatojosi su vaikais kas vertė mane kone verkti iš laimės dėje ne ilgam. Pastebėjau apgamą ant kairės kaklo pusės ir puikiai žinojau kam jis priklauso. Liam. Tik nenorėjau tuo tikėti. Vaikai pradėjo kalbėti su vaikinu, o aš klausiausi.

- O tu mūsų tėtis?

- Ne, o kodėl taip pamanėt?,- šyptelėjo.

- Nes šiandien mūsų gimtadienis ir mes paprašėm sutikti savo tėti, o štai ir tu,- paaiškino Odrė.

- Atleiskit vaikai,- atsistojo ir pakėlė juos,- bet neturiu vaikų. Ir nemanau ar kada tūrėjau,- nusijuokė,- Bet linkiu kuo greičiau jį surasti,- mirktelėjo,- Ir štai,- davė kiekvienam po pliušinį meškiuką,- Su gimtadieniu,- jie vienas kitam nusišypsojo.

Tada atsipeikėjau ir aš. Kuo labiau slėptama savo veidą priėjau prie jų. Liam atsistojo vis dar žiūrėdamas į vaikus.

- Kur jūs buvot, a? Du išdykėliai,- pakutenau,- Daugiau taip nedarykit. Gerai?

- Gerai,- apsikabino mane.

Liam šypsojosi žiūrėdamas į mus. Manau jam patiko toks bendravimas su vaikais. Jam patinka vaikai. Jis juos myli, o jie myli jį. Tai tiesiog nepaaiškinama...

Atsitraukusi nuo vaikų pradėjau rinkti žaislus nuo grindų ir dėlioti juos ant lentynų.

- Leisk padėsiu,- pradėjo rinkti žaislus Liam.

- Ne. Nereikia,- tirstelėjau į jį kai nematė,- Tikrai. Susitvarkysiu.

- Negaliu leisti tau tvarkyti šio jovalo pačiai.

- Na ir kodėl gi?

- Sažinė neleidžia,- nusišypsojo ir toliau krovė žaislus tyloje.

Pagaliau sukrovus galėjau atsipūsti. Liam atsisuko į mane, bet iš manęs to pačio nesulaukė. Aš nenorėjau į jį net pažiūrėti. Deja teko. Nenoriu pasirodyti nemandagi. Ir beto man įdomu ar jis mane atpažins. Pakėliau galvą į jį, bet stengiausi nesudaryti akių kontakto.

- Ačiū, bet man jau laikas,- tariau.

- Visada prašom,- nusišypsojo ir žvelgė man tiesiai į akis, bet žvelgė lyg visai į kitą žmogų.

Tai vertė mane pasijausti pasišlykštėtinai, bjauriai, pamirštai... Kone pradėjau verkti, bet mane išgelbėjo kažkokia mergina šaukianti Liam.

- Liam?,- nusišypsojo pamačiusi jį,- Štai kur tu. Ką čia darai?

- Nieko. Tik sutikau šiuos du išdykėlius,- nusišypsojo pažiūrėjęs į dvynukus, o jie į jį.

Jau jaučiu, kad tarp jų užsimezgė rišys. Ir man tai kėlė nerimą. Jis negali sužinoti, kad tai jo vaikai.

- Puiku,- šyptelėjo dirbtina šypsena,- Deja mums jau laikas. Fotosesija. Nepamiršai?

- Ak taip. Taip...,- atsisuko į merginą, o tada vėl į vaikus,- Dar susitiksim? Ką manot?

- Butų smagu!,- šypsojosi vaikai.

- Tai sutarta?

- Taip!

- Gerai. Iki,- pamojavo, o vaikai iš paskos.

- Iki malonus dėde!,- sušuko Odrė.

Nieko nelaukusi kai Liam išėjo nuėjau prie kasos ir nupirkusi jiem dovanėles parėjome namo. Tikiuosi Liam nebesutikti...